Apie Dievo sampratas

Dievas
„God the Father“ by Cima da Conegliano, c. 1515

Deizmas – 16-17 a. pažangių filosofų išvystyta filosofinė koncepcija apie dievą. Joje dievas laikomas beasmene pasaulio priežastimi, pasaulio kūrėju. Būdamas sukurtas, pasaulis toliau vystosi pagal savo dėsnius, be dievo įsikišimo. Deizmas naujaisiais laikais buvo užmaskuota materializmo reiškimo forma, nors deizmą reiškė ir kai kurie idealistai (Leibnicas, Hiumas).

Teizmas – religinė filosofinė samprata, kurioje dievas laikomas antgamtine būtybe, turinčia protą bei valią ir paslaptingu būdu apsprendžiančia visus materialius ir dvasinius pasaulio procesus.

Antropomorfizmas religijoje – žmogiškų savybių priskyrimas dievybei. Hiumas dievybės antropomorfizavimą laikė iš esmės nepagrįstu ir kartu būtinu kiekvienai teisinės religijos formai. Kantas šiuos Hiumo argumentus laikė pavojingais religijai.

Kanto nuomone, aukščiausios priežasties pasireiškimas pasaulyje yra tas pat, kas žmogaus protas – jo kūriniams. Mes galime matyti žmogaus pagamintus daiktus, bet pačios aukščiausios, jų atsiradimo priežasties (t.y. žmogaus) prigimtis mums lieka nežinoma. Mes galime matyti, pažinti pasaulio tvarką, kaip kad, pavyzdžiui, žmogaus sukurtą lairodį, bet pats kūrinys, jo savybių supratimas dar labai mažai ar beveik nieko nepaaiškina apie patį kūrėją. Kitaip tariant, įvairiose religijose dievybėms priskiriamos savybės yra veikiau prasimanymas arba kūrinio savybių projektavimas į kūrėją, kurios nebūtinai sutampa, to tiesiog nežinome.

Pagal: Kantas, I. (1972) Prolegomenai. 157 psl.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code