Tinkamo atstumo etika

/…/ Reiktų atsargiai stengtis neišleisti iš akių kantiško apibrėžimo sudėtingumo, kaip jį rekonstruoja Rogozinski: šis apibrėžimas liečia įprastinę hėgelišką kritiką, pasak kurios Kantas “neina iki pabaigos” ir lieka įstrigęs pusiaukelėje – sustoja tiesiai prieš radikalaus negatyvumo bedugnę. Pagal Ragozinski pamatinis “tikro Kanto”, slypinčio po akademiniu “Kantos filosofijos” pavidalu, gestas yra būtent atsisakymas eiti iki pabaigos: kai jis “eina iki galo”, subjektas praryjamas visiško savęs praradimo bedugnės, jis žengia neįmanomą žingsnį į velnišką Blogį, moralumas suyra, pati realybė ištirpsta Monstriškume. Kitaip negu galime spręsti pagal klaidingą Kanto “etinio rigorizmo” įvaizdį, matome, kad šis Kantas kraštutine etikos atrama laiko ne besąlygiško atkaklumo nuostatą (“nepasiduok”, eik iki galo, fiat iustitia pereat mundus), bet subjekto gebėjimą apriboti save, prieš bedugnę. “Įstatymas” yra pavadinimas apribojimo, kurį subjektas pats sau primeta – tarkim, kitos žmogiškos būtybės atžvilgiu būtent “pagarba” įsako man laikytis atokiau nuo kito(s), susilaikyti nuo bandymų atskleisti jo arba jos paslaptis…

Nors Kanto radikali besąlygiško įsakymo etika paprastai yra priešpriešinama Aristotelio nuosaikaus mato etikai, vengiančiai kraštutinumų, čia, šioje tinkamos etinės nuostatos sampratoje (kuri ragina vengti kraštutinumų, kai tiesiog pasineriama į patologinį empirinių objektų universumą, lygiai taip pat vengti tiesioginio mirtino panirimo į neįmanomą noumeninį Daiktą), aptinkame netikėtą aristotelišką Kanto filosofijos aspektą. Daug gilesniu lygmeniu nei jo liūdnai pagarsėjas moralinis rigorizmas Kantas iš naujo teigia tinkamo atstumo etiką, svarstymų ir savęs apribojimo etiką, vengiančią gundymų “eiti iki pabaigos”. Tiriamas šiuo kantiškuoju aspektu Lacano teiginys ne pas ceder sur son desir (etinis paliepimas neatsisakyti savojo geismo) jokiu būdu netoleruoja savižudiško, atkaklaus prisirišimo prie Daikto; priešingai, jis reikalauja išsaugoti ištikimybę geismui, patvirtintą Įstatymo, ir išlaikyti minimalų atstumą Daikto atžvilgiu – ištikimi geismui esame tuomet, kai išsaugome plyšį, palaikantį geismą, plyšį, kurio dėka incestinis Daiktas visiems laikams išvengia subjekto gniaužtų.

Išversta į etinius terminus, opozicija tarp geismo ir potraukio yra apozicija tarp nuostatos “įeiti draudžiama”, kurios laikantis gerbiama Kito paslaptis, trumpam sustabdoma mirtina jouissance sritis, ir priešingos nuostatos, kurios laikantis leidžiama “eiti iki pabaigos”, besąlygiško reikalavimo, einančio sava kryptimi nepaisant visų “patologinių” svarstymų. Ar taip taip nėra opozicija tarp modernybės ir postmodernybės? Ar nekompromistinė nuostata “eiti iki pabaigos” nėra pagrindinis modernistinio rigorizmo bruožas ir ar postmodernistinė nuostata nėra charakterizuojama radikalaus dviprasmiškumo, kuris lydi subjekto “neįmanomą” santykį su Daiktu – iš jo semiamės energijos, tačiau jei priartėsime prie jo per daug arti, jo mirtinas potraukis gali mus praryti? Panašiai kaip nelaimingas pasakotojas iš Poe teksto “Nusileidimas į verpetą”, kuris, išlikęs po laivo katastrofos, laikydamasis nuolaužos ir mikliai ja laviruodamas, sukasi verpete ir stebuklingai išvengia praryjamas gigantiškos jo akies, postmodernistinis subjektas turi išmokti gudrybės išgyventi radikalios Ribos patirtį, suktis aplink mirtiną bedugnę ir likti jos neprarytas…

[Žižek S. Visks, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano//Pasąmoninis įstatymas; etikos anapus gėrio link. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005. 181-183]