Nerijus Milerius dėl Zviagincevo „Leviatano“

leviathan_movie_IFFI2014

Nuolat akcentuojama, kad “Leviatanas” – tai dabartinės Rusijos valdžios kritika. Būtų juokinga tai neigti, nes filme gausu dabartinės Rusijos realijų. Įdomu, kad ir pati Rusijos valdžia atvirai suvokia šį filmą kaip kritinį išpuolį prieš save. Kultūros ministras tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmai, kurie apspjaudo dabartinę valdžią ir yra bersmelkti beprasmybės, ateityje neturi būti būti finansuojami – esą tai žeidžia mokesčių mokėtojus jausmus (suprask, mokesčių mokėtojai rinko valdžią, taigi kas spjauna į valdžią, spjauna ir į mokesčių mokėtojus). Murmansko, kuriame buvo filmuotas “Leviatanas”, gubernatorė uždraudė rodyti šį filmą visoje Murmansko gubernijoje, nes jame “iš blogos pusės parodyti Šiaurės žmonės”. Komiška, bet tokiais savo veiksmais ši gubernatorė pratęsia filme vaizduoto mero veiksmus, tik, žinoma, ne tokiomis drastiškomis formomis. Vis dėlto jei šio filmo taikinys būtų vien dabartinė Rusijos valdžia, būtų pernelyg daug garbės Rusijos valdžiai ir pernelyg sumenkintos paties Zviagincevo ambicijos.

Peržengdamas politinių ir socialinių realijų lygmenį, Zviangincevas kuria filmą kaip biblinės Jobo dramos XXI a. variaciją, parafrazę Hobbeso “Leviatanui” ar Kafkos “Procesui”. Galima būtų skleisti kiekvieną iš šitų filmo dimensijų, bet svarbu pasakyti ką kita – jei būtų sustota tik ties šiais aspektais, filmo interpretacija akcentuotų filme pasakojamą istoriją. Tuo tarpu pati istorija Zviagincevui yra pretekstas sukurti režisieriaus ir žiūrovo akistatos situaciją. Geras tokios strategijos pavyzdys – apokaliptinė “Elena”, pastatyta prieš “Leviataną”. Zviagincevas yra komentavęs, jog sąmoningai nepalaiko nei vienos “Elenos” personažų pusės, ten griežtąja prasme nėra jokių teigiamų herojų, su kuriais žiūrovui būtų siūloma besąlygiškai susitapatinti. Kadangi Zviagincevas neišsisako per jokį personažą kaip per savo alter ego, jo balsas suspenduojamas, bet tuo pačiu – ir sustiprinamas. Atsisakymas pigiai moralizuoti ir nuščiuvimas paradoksaliu būdu suskamba kaip riksmas, kurį tikrai išgirsta žiūrovas ir niekaip negali į tą riksmą nereaguoti.

Analogišką strategiją Zviagincevas realizuoja ir “Leviatane”. Viename iš interviu jis pats pripažino, kad, statydamas filmą, svarstė galimybę suteikti savo personažui progą sukilti prieš valdžios savivalę (pavyzdžiui, prasivėžinti traktoriumi ir sugriauti visus iš ant jo atimtos žemės pastatytus statinius, ką ir padarė filmo personažo prototipas, kuris, beje, yra ne iš Rusijos, o iš JAV). Vis dėlto jei būtų leista maištauti filme, būtų “išleistas garas” ir nebūtų pasiekta maksimali beviltiškumo riba. Čia ir slypi “Leviatano” paradoksi stiprybė. Pačioje filmo istorijoje valdžios savivalė ir blogis sutraiško individą absoliučiai, be jokio rezistencijos likučio. Bet peržiūrėjęs patį filmą, pamatai, koks šūdas, “dulkės ir pelenai” yra save sudievinanti valdžia, mananti esanti “iš Dievo”. Kalbant Sloterdijko terminais, Zviagincevas yra kinikas, šuo, savo įžūliu lojimu (tikslingai filme naudojamais, kartais net primityviais stereotipais, kurie nuo filmo atgrasė ir nemažai Rusijos intelektualų) parodydamas ne tik tai, kokie menkystos yra provincijos feodalai “valdžiažmogiai”, bet ir kokia komiškai menka yra nuo savo makabriškų pergalių išpampusi, save sudievinanti Valdžia, nesvarbu, kokioje epochoje ir kokiame žemyne ji “viešpatautų”.

Idealiu atveju toks filmas iš viso neturėjo gauti jokio institucinio įvertinimo. Nes dabar „konjunktūrinį“ filmo tarptautinį pripažinimą nuolat akcentuoja filmo oponentai, norėdami sumenkinti filmo kinišką maišto potencialą.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code