Sensomotorinių saitų irimas P. Pasolini’o kinematografe

1

Il Vangelo secondo Matteo

„Pavydėjau žmonėms, turintiems Dievą, į jį jie galėjo tvirtai įsikabinti, o aš …  teturėsiu „akis kad verkčiau“.“ 

(Georges Battaile. Dangaus žydrynė)

Sensomotorinių saitų yrimą demonstruoja du skirtingi to paties režisieriaus P. Passolini’o filmai : „Evangelija pagal Matą“ („Il Vangelo secondo Matteo“), sukurta 1964 metais ir dedikuota popiežiui Jonui XXIII, ir „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma) – 1975 metais.

Pirmasis – religinis, dokumentinės formos, Jėzaus gyvenimo istorijos pasakojimas, kurį filosofas Nerijus Milerius apibūdina kaip lūžį kino istorijoje, nes per vaizdą išplečiama interpretacijos erdvė.

Man šis filmas pasirodė, viena vertus, pažodiniu evangelisto teksto atkartojimu, kita vertus, siekiu grįžti prie krikščionybės šaknų. Matoma režisieriaus pastanga parodyti prieštarą tarp oficialiosios bažnyčios ir to, ko iš tiesų reikalauja evangelija. Sutinku su Mileriumi, jog šis Dievo sūnaus paveikslas istorinėje perspektyvoje jau šiek tiek kitoks. Filosofas pasakoja, kad pavaizduotas Jėzus – maištingas, turintis prototipą – sovietinį poetą Jevgenijų Jevtušenką, kuris savo eilėraščius skaitydavo sausakimšuose stadionuose, o žmonės klausydavosi nuščiuvę, nes po Stalino mirties, po baimės kalbėti viešai, net nekaltas tekstas galėjo būti suprastas kaip iššūkis sistemai. Vieši poezijos skaitymai, pasak filosofo, buvo beveik religiniu veiksmu. „Tai buvo permainų ir kartu žodžio triumfo laikas.“[1]

2

Salo, arba 120 Sodomos dienų

Po vienuolikos metų išvystame, mano supratimu, visiškai kitokį režisieriaus kūrinį – „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ – skandalingą, rėkiantį ir draskantį. Ironiškai prisiminiau sakralinę ištarmę iš Jono evangelijos: taip „Žodis tapo kūnu“. Šiame filme nerasime jokios užuominos apie dvasingumą. Kaip „Linksmajame moksle“ Nietzsche tarė: „Dievas mirė“, filme peržengiamos visos nužymėtos ribos.

Prancūzų filosofas Gilles‘is Deleuze‘as pastebėjo, jog šiuolaikinis kinas nutraukia saitus su pasakojimu. Sensomotoriniai ženklai užleidžia vietą optiniams ir garsiniams ženklams. Griūva veiksmas, o per jį, griūva ir pats pasakojimas. Percepcijos ir afektai keičia savo prigimtį – patenka į visiškai kitą sistemą nei sensomotorinė klasikinio kino sistema.

Deleuze‘as modernaus kino įkvėpėju pasirinko Artaud, kuris vienu savo gyvenimo etapu tikėjo kinu, kaip tinkama priemone atskleisti nepajėgumą galvoti kaip minties šerdį ir apvertė kino-minties santykius: nebeliko visumos mąstomos per montažą, vidinio monologo ištariamo per vaizdą. Neliko to, kas buvo svarbu Eisensteinui, kuris tikėjo, kad galima konstruoti vaizdinį ir šitaip atlikti pasaulio transformavimą, iššaukti minties įvykį.[2]

Artaud šizofreniško mąstymo patirtis atskleidė, kad sveiku protu grindžiamas minties vaizdinys neaprėpia visos galimos mąstymo patirties. Jis savaip reflektavo savo ligos patirtį. Mąstyti – jam reiškė kurti, kai mąstymas turi būti įdiegtas į mintį, nes nėra įgimtas. Į pačią mintį Artaud įvedė tai, kas nėra mąstoma ir tai Deleuze‘as pavadino transcendentaliniu empirizmu.[3]

P. Passolini’o filme  „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ galime atpažinti apie kokį kiną kalbėjo Deleuze‘as: kai išrandamos naujos cerebralinės grandinės, kai vaizduojama situacija pranoksta patį veiksmą ir personažas lieka grynai optinėje ir garsinėje situacijoje.

Filme veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, Italijoje. Nacistų grupelė nuošaliame dvare įkalina jaunus miestelio gyventojus, kuriuos privečia kartu su jais pramogauti žiauriose teatralizuotuose orgijose, skambant klasikinei muzikai ir stimuliuojant save pasakojamomis iškrypusios vaizduotės sukurtomis istorijomis. Prievartauja jaunuolius, fiziškai žaloja ir tyčiojasi iš jų. Fašizmo idealogija siejama su apokalipsės pranašytėmis apie naują Sodomą ir Gomorą. P. Passolini’s skelbia žmonijos teismą, kuris turėtų apvalyti nuo blogio, nuo nuodėmių.

Filmo vaizdai tokie kraupūs, bjaurūs ir ne žmogiški, jog sukelia fizinį pasišlyktėjimą iki pykinimo. Ši patirtis artima Artaud šizofrenijos temai, kurioje viskas yra kūnų mišinys, kai viskas raizgosi ir skverbiasi į kūno vidų. Kūnas, anot Artaud, tai tarsi futliaras – maisto ir ekskrementų įpakavimas, kai nėra aiškių ribų tarp vidaus ir išorės. Kiekvienas filmo įvykio vaizdas įgauna haliucinacijos formą. Deleuze‘as rašė, kad Artaud kalbėjo ne apie tai, kaip atverti prasmę, o apie tai, kaip sugriauti žodį, iššaukti efektą ir nutraukti skausmingas kūno kančias.

Filmas veikia gelmėje,[4] jo žanras artimas prancūzų rašytojo, filosofo, dažnai vadinamo „blogio metafiziku“, George Bataille‘o literatūrai, skirtai erotinei patirčiai. Orgijas jis prilygino karo agonijai, kai atsibundi po stalu, o aplinkui pilna šiukšlių.[5] Sartre‘as įžvelgė Bataille‘o kūryboje pamišimo ženklus. Rašytojas kentėjo nuo depresijos, gydėsi pas psichoanalitiką. Jo motina kelis kartus nesėkmingai bandė nusižudyti. Tėvas sirgo sifiliu, apako. Karo metu, saugodamiesi vokiečių bombardavimo, jie su motina jį paliko. Tėvas mirė vienas.

Filme kaip ir Bataille‘o kūryboje atsiskleidžia gyvuliška žmogaus prigimtis.

„- Žmonės – tai liokajai. Jei tarp jų yra bent vienas, panašus į šeimininką, esama ir kitų, kurie sprogsta iš tuštybės… O tie, kurie prieš nieką nesilenkia, sėdi kalėjimuose ar guli po žeme… kalėjimas ir žemė skirta jiems vieninteliams… o keliaklupsčiavimas – visiems kitiems…“ – rašė Bataille‘is knygoje „Dangaus žydrynė“.[6]

Erotika virsta susinaikinimu. Rodoma nuolatinė transgresija – siekimas peržengti kiekvieną draudžiamą ribą.
Milerius P. Passolini’o filmo metodą vadina seksualumo kodu, kuriuo dar įmanoma atkreipti visuomenės dėmesį, nes kitokių jau būdų nebesupranta. Režisierius kapitalizmo, fašizmo kritikai pasirinko, anot filosofo, labai specifinį kelią, kritikuojant kūno objektyvavimą ir suprekinimą. Šiuolaikinę visuomenę tik taip dar įmanoma supurtyti.[7]

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

Šaltiniai:
[1] Žiūrėta 2014.10.02: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-04-nerijus-milerius-nemanau-kad-ir-kinas-gali-buti-tuo-menu-kuris-isgelbes-pasauli/55566/print

[2] Baranova J. Antoninas Artaud ir Gilles Deleuze‘o modernaus meno filosofija // Problemos, 2014
[3] Rubavičienė J. Kantas ir transcendentalinis Deleuze‘o empirizmas // Žmogus ir žodis, 2013, nr.4. P. 14
[4] Deleuze Gilles. Prasmės logika (Logique du sense). 13 skyrius „Šizofrenikas ir maža mergaitė“
[5] J. Baranovos mokslinė monografija „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“
[6] Battaile, Georges. Dangaus žydrynė. Kaunas: Kitos Knygos. 2007, 72p.

[7] Žiūrėta 2014.10.02: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/garsioji-nimfomane-skamba-perspejimai-kas-gresia-paziurejusiems-4-val-pornografijos.d?id=64305776#ixzz3EtK2IHLY

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code