Marcelis Proustas turėjo labai daug draugų. Rašytojo bičiuliai ypatingai vertino tokias jo dorybes kaip vaišingumą, dosnumą, mandagumą, pastangas pakelti visiems nuotaiką, nuolatinį atsiprašinėjimą, malonų elgesį, gerumą, atidų kito išklausymą. Draugystė labai taurus jausmas ir ištikimas draugas privalo vykdyti įvairias prievoles. Tiesa?

13312619_10207112019454236_7103166878025171860_n
Proustas imituoja grojimą gitara

Gal dosnumas Proustui sudarė draugystės esmę, nes jis labai stengėsi? Juk nepailsdamas vaišino bičiulius prašmatniais šampanais ir egzotiškais vaisiais, restorano personalui negailėjo arbatpinigių, nuolat juokėsi kartu su visais ir palaikė bet kokias pokalbių temas, trumpai tariant – rūpinosi kitų gera savijauta.

Paradoksalu tai, kad rašytojo tekstuose atsiskleidžia visai kitas jo požiūris į draugus. Bičiulystė – tai iliuzija. Pokalbiai su draugais – nevertingos, tuščios ir paviršutiniškos pastangos, nuolatinis atsakinėjimas kitam, kitaip tariant, beprasmė laiko gaišatis. Tie pašnekesiai netikslūs, jų neatšauksi ir nepatobulinsi, nepapildysi, nepakeisi juose nuskambėjusių metaforų, neištaisysi, priešingai nei tekstą, prie kurio gali grįžti, perrašyti n kartų vis kitaip ir tik tuomet išleisti į apyvartą.

Nuo 1913-ųjų iki 1927-ųjų metų tik rašymo veiklai Proustas ir atsideda, keturiolika metų kuria milžinišką 7 romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“, atsiskiria nuo visuomenės, nors rašytojo mizantropu ir nepavadinsi. Jo knygos – tai savotiški mąstymo užkulisiai, mintys dėstomos atvirai, atidedant visuomenėje nusistovėjusias normas, paplitusius įpročius, kaukes, tai buvo visai kitas Prustas, nei tas, kurį pažinojo aplinkiniai ir draugai.

Tikriausiai nesunkiai galima sutikti su mintimi, jog jei sakoma draugui viskas, kas išties galvojama, atsiranda rizika jį įžeisti ir prarasti įskaudinus. Ar įmanoma atspėti kaip bičiulis pasielgs, ar užteks jam gerųjų savybių nesupykti ir išsaugoti draugystę? Gebėjimą stebėti ir perprasti kitus Proustas stengėsi nuslėpti, suprasdamas, kad tobulų žmonių nebūna. Bet pats ilgėjosi meilės. Kartais paskęsdavo svarstymuose ar pasielgė taktiškai, ar buvo korektiškas, ką apie jį galvoja aplinkiniai, baiminosi būti paliktas kitų. Bendraudamas labai atsargiai rinko žodžius, komplimentus palydėdavo šypsena ir smulkiomis dovanomis. Draugystė jam buvo menas. Pokalbio metu sugebėdavo įtikti bet kam, pamiršdamas save, besidomėdamas, pradedant automobilių ir baigiant sporto temomis, sau svetimomis idėjomis, nekvaršindamas kitam galvos savosiomis mintimis. Rodyti meilę ir draugystę jam netrukdė tai, kad draugas neskaito, tarkime, Descarte‘o. Kito intelektualumas nebuvo Proustui esmine draugystės savybe. Savo kategoriškumą, idėjų atžvilgiu, užglaistydavo raminančiais žodeliais – „galbūt“, „tikriausiai“, „o kaip manote Jūs?“

Prancūzų poetas Fernandas Gregh‘as pernelyg nuglūdintas Prousto elgesio manieras pakrikštijo „proustinimu“. Tai perdėto mandagumo sinonimas, reiškiantis apsimetinėjimą, siekį sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti. Pats Proustas naudodamasis tokiu malonaus elgesio modeliu ir žavėjosi Kitu, ir tyčiojosi iš jo. Siųsdamas gėles garsiai kurtizanei Laurai Haymann nepamiršdavo pridėti laiškelio, kaip giliai jis pergyvena, ar gėlių kotai nepasirodys jai per trumpi. Poetė Anna de Noailles taip pat buvo „proustinimo“ taikinys. Jis cituodavo jos eiles ir retoriškai klausdavo ar kas regėjo tobulesnį vaizdą nei sukurtą jos. Ir tuoj pat pats garsiai atsakydavo – „nežinau“, „gal“… Gyrė talentą ar išties veidmainiavo? Kaip ten bebūtų, grįžtamasis ryšys buvo tik šiltas moterų dėmesys. Rašytojas žinojo, kad vienas ir tas pats žmogus gali būti nevykusiu poetu ir kartu labai subtiliu žmogumi arba pasipūtusiu ir tuo pačiu žavingu kaimynu. Ši sąžininga įžvalga sukeldavo jam ne tik skeptiškus jausmus, bet ir pagimdydavo atlaidumą.

Knygų skaitymą rašytojas vertino kaip ypatingą draugystę. Santykis su knyga jam prilygo santykiui su Kitu, tik pasižyminčiu didesne nuoširdumo doze. Kitaip, anot jo paties, vargu ar mes leistume laiką su neįdomiu popieriaus lapų šūsniu, apsimetinėdami, koks jo turinys mums turtingas. O į pasimatymus ir nenorėdami galime nueiti, iš baimės pakenkti tarpusavio santykiams.

Proustinimo atvejį bene geriausiai iliustruoja rašytojo gestas vaikystės draugo, dirbusio literatūriniame žurnale „La Revue de Paris“, Fernando Gregho atžvilgiu, to paties, kuris, kaip jau minėta, ir sugalvojo proustinimo sąvoką. Viename rašinyje Fernandas sarkastiškai paviešina tariamus Prousto ryšius, panaudotus leidžiant savo rankraščius. Vėliau minėtasis bičiulis pats parašo knygą ir staiga prisimena senąją draugystę. Teiraujasi Prousto nuomonės apie savo eilėraščius. To pasekoje ir išryškėja Prousto paslaptis. Jis parašo draugui geraširdišką sveikinimų laišką, o daug įdomesnį juodraštį nuslepia, kuriame aptariama visa skausminga draugystės patirtis. Tuos išgyvenimus jis pasilieka sau.

O dabar klausimas Jums. Ar rašote niekada neišsiunčiamus laiškus? Ar mokate gyvenime proustinti?

Parengė Živilė Filmanavičiūtė
Pagal Alain de Botton knygą „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, vertė iš anglų k. Rasa Balčikonytė), 2016.06.01

Share Button