Vasaros skaitiniai
Šią vasarą nutariau pailsinti savo protelį nuo filosofinių traktatų ir pasinerti į grožinės literatūros labirintus. Skaitymo kelią pradėjau nuo rusų klasiko A. Čechovo apsakymų rinkinio, išleisto Baltų lankų leidyklos, vieno iš jų pavadinimu – „Palata Nr. 6“. Tikriausiai ir neskaičiusiems, nes mėgėjų lankyti beprotnamius šiame pasaulyje likę nedaug, jau pati antraštė iškalbingai praneša apie kokios diagnozės patalpos ligonius bus pasakojama. Šio rašytojo privalumų labui galiu tarti, jog tai įžvalgus kasdienybės ir psichologinių portretų tapytojas, o jo personažų mintys veikiausiai anksčiau ar vėliau aplanko kiekvieną šios žemės gyventoją. Čechovo veikėjai mąsto apie tikėjimą, kančias, džiaugmus, nemirtingumą ir begalybę. Jie ieško tikrovės kaip dažnas iš mūsų: „Jeigu jūs žinotumėt, mano drauguži, kaip nusibodo man visuotinė beprotybė, trivialumas, bukrapotiškumas…“[1]
Po klasikos, į kitų mano skaitinių krūvelę pakliuvo šiuolaikinių, dar gyvų ir mūsų tarpe besisukiojančių žmonių kūryba. Tai estų rašytojo Rein’o Raud’o romanas esė „Hektoras ir Bernardas“, už kurį 2005-aisiais jam buvo skirta metinė Estijos kultūros kapitalo literatūros premija, ir Liutauro Degėsio knyga „Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę“.
Veikiausiai todėl, šio rašinio autorei ir iškylo klausimas, ar postmodernizmo laikais, lygiai taip pat kaip ir gilioje tradicijoje, romanas gali išsiversti be filosofinio žiūros prieskonio? Išsisukti be garsių mąstytojų vardų įpintų į tekstą? Sokrato, Jėzaus, Budos ar kitų akademinių traktatų autorių pavardžių? Juk apskritai visų laikų mąstytojai mokė apie tą patį – gyvenimo prasmę, laimę, laisvę, draugystę, išmintį, tikėjimą, o absoliuti dauguma visuomet kėlė tuos pačius klausimus ir klupo ties tais pačiais gyvenimo akmenukais. „Žemėje nieko nėra gero, kas pačioje savo pradžioje nebūtų buvę šlykštu,“[2] – rašo Čechovas, panašiai kaip ir budistai, kalbantys apie lotoso žiedą, išaugantį iš pelkės dumblo, simbolizuojančio pasaulio pradžią, ir žiedlapius išskleidusį į visas puses.
Panašu, kad bet koks rašinys įgauna svorį tik tuomet, kai jo atspirties tašku tampa įvairių filosofų, pradedant nuo Epikteto, baigiant Sartre‘o, Popperio, utilitarizmo skleistos idėjos ir jos kritiškai vertinant apkalbamos.
Rein’as Raud’as savo romane bando atsakyti į klausimus – Kas yra gyvenimo prasmė? Kas yra laimė? „Paliesti tai, kas tikra,“[3]– rašo jis ir bando žodžiais nupasakoti tą būseną. Sumaniai perteikia pamatines visuomenės problemas per įvairiapusių prieigų perspektyvas, įvilkdamas jas į pagrindinių veikėjų dialogo formą.
Romane pagrindiniai du veikėjai – filosofijos profesorius ir jaunas poetas. Profesoriaus gyvenimo būdas – radikalus. Jis atsitvėręs nuo visuomenės, dešimt metų nekelia kojos iš savo namų. Tačiau pas jį svečiuose lankosi bohemiškojo visuomenės elito atstovai – literatai, filosofai, istorikai, kultūrologai, rašytojai, dailininkai, muzikai, politikai ir tiesiog žingeidūs žmonės. Žinoma, kažkas užklysta nemokamai tik prisivaišinti, tačiau dažniausiai profesorių lanko dėl diskusijų. „…Jei kieno nors draugija man nepasirodo įdomi, to asmens kitą katą nebekviečiu, bet po vieną kartą galima išbandyti vos ne kiekvieną žmogų…“[4] Pasišnekėti su profesoriumi užsuka ir besiblaškantis, santykiuose įkvėpimo ieškantis, poetas. Iš Paryžiaus jis rašo profesoriui laiškus apie savo meilės patirtis, kurių taip ir neišsiunčia. Kaip atskirti, kada meilė tikra, o kada tai tik susižavėjimas? Ar mergina, esanti šalia, su kuria lyg ir gera kartu būti, yra toji – išrinktoji, juk kartais ji pasirodo tau svetima? – knygoje keliami dažnam jaunam žmogui aktualūs klausimai. Rein’o Raud’o romane taikliai apibrėžta profesionalumo samprata. Klausimas, ar profesionaliosios filosofijos „sargai“ su savosiomis nuostatomis – išties esti filosofais? Profesionalumas aptariamas ir kitokių veiklų srityse. Veikėją, kuris slepiasi po socialine profesoriaus kauke, sutiksime ir Liutauro Degėsio romane. Tik šis profesorius beveik visą laiką sukasi aplink Ketvirtadienio draugę – elitinę, brangiai kainuojančią prostitutę. Kasdienybėje ją liaudis tiesiog pavadintų barakuda.
Liutauras Degėsys – rašytojas, kurio galvoje kalbasi psichologas ir filosofas. Tikriausiai ne atsitiktinai jis lygiagrečiai pasimatuoja, pasitikrina save su populiariu, kaip pats rašo, rytietiškai išmintingu rašytoju P. Coehlo. Tarsi legitimuoja kūrinyje alkoholizmą: pripažįsta jo žalą ir tučtuojau išteisina šią žmogaus silpnybę, iškeldamas hipotezę, jog piktosios jėgos, demonai, ore sklando tarsi virusai, jie apkrečia žmonių protą ir nusėda pasąmonėje nepriimtinų minčių, jausmų pavidalu, o sąmonė palaiko tuos demonus – virusus pakišdama jiems maisto likučius – vis naujus pasaulio reiškinių trupinius.[5]
„Baras, tiesą sakant,” – lokalizuoja jis – “yra visai nebloga vieta kolektyviniams psichoterapijos seansams. Čia yra klausytojų, nes kiekvienas baro pacientas – lygiai kaip psichoterapeuto kabinete – gali nusipirkti klausytoją pastatydamas jam išgerti. Čia yra gydytojų, ir jie tau vietoje gali išrašyti receptą“[6]
Galbūt todėl, jog autorius teigia, protą esant seksualumo simboliu[7], jis iki šiol dar neužkluptas seksistinių idėjų sklaidos kaltintojų atakos, o gal paaiškinimas daug ir primityvesnis – feministės tiesiog neskaito „tokių“ romanų. Knygoje surasime ir stereotipinio mąstymo pateiktų apraiškų iš anekdotų skilties apie blondines: „Tas dirbtinis blondiškumas yra primityviausia priemonė, spaudanti vyriškų hormonų mygtukus. Blondinių primityvumas ir universalumas yra tas, kad jų grožis skirtas visiems, be jokios atrankos. Vadinasi, moteris, naudojanti blondinės ginklus, irgi yra pasiruošusi santykiams su bet kuriais vyrais – be atrankos, be tikslinės grupės.“[8] Tačiau stereotipus rašytojas iškart demaskuoja pats: po išskirtinumo kauke dažnai slapstosi banali, o po standartizuotu paviršiumi kartais ir jautri siela, aprašo jis šiek tiek kitokiais pavyzdžiais. Tai parodo, jog mąstysenos stereotipai neišvengiamai paliečia kiekvieną, tiek filosofą, tiek paprastą, eilinį žmogų. Pačiam autoriui nėra visiškai svetimas savikritiškumo jausmas. Juk pats, ne paslaptis, profesoriaus titulu pasipuošęs kaip ir pagrindinis romano veikėjas, pasakojantis darbadieniais teorijų pasakas. „… tose teorinių argumentų pievose, pasitelkęs gausybę cituojamų autorių, gali su tais autoriais apsikabinęs vaikštinėti koncertiniais ratais visą gyvenimą, taip ir neprisimindamas, nei kad esi, nei kam esi, nei kas Tau rūpi, nei kodėl iš viso šita diskusija buvo reikalinga.“[9] Romanas laikas nuo laiko mums vėl ir vėl primena, jog pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – susitikti su savimi. Įdomu, ar autorius, šio romano kūrybos procese, pats nors kiek priartėjo prie savęs?
Vasaros užbaigtuvėms išlepęs mano protas dairosi naujų skaitinių, o aš ištraukiu jam citatą iš Rein’o Raud’o romano: „Mūsų laikais lengvai prieinama beveik bet kokia informacija, ir to, ką mes lyg turėtume žinoti, kiekiai tokie neaprėpiami… Gerokai daugiau, nei per gyvenimą spėjame sužinoti. Būtent dėl to ir egzistuoja pareiga rinktis, ką žiūrėti ir ko klausytis, visų pirma pareiga pačiam sau: nedarydami beprasmių ir žalingų dalykų, išlaisviname save, kad būtume tuo, kuo iš tikrųjų turėtume būti.“[10]
Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2015 m. vasara
[1] Čechov A. Palata Nr. 6. Vertė D. Knystautienė, J. Paukštelis. Vilnius: Baltos lankos. 2014. P. 48
[2] Čechov A. Palata Nr. 6. Vertė D. Knystautienė, J. Paukštelis. Vilnius: Baltos lankos. 2014. P. 21
[3] Raud R. Hektoras ir Bernardas. Vilnius: Apostrofa. P. 49
[4] Raud R. Hektoras ir Bernardas. Vilnius: Apostrofa. P. 64
[5] Degėsys L. Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę. Vilnius: Alma littera. 2014. P.26
[6] Degėsys L. Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę. Vilnius: Alma littera. 2014. P.19
[7] Degėsys L. Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę. Vilnius: Alma littera. 2014. P.178
[8] Degėsys L. Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę. Vilnius: Alma littera. 2014. P.184
[9] Degėsys L. Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę. Vilnius: Alma littera. 2014. P.88
[10] Raud R. Hektoras ir Bernardas. Vilnius: Apostrofa. P. 68, 69
Naujausi komentarai