Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (VI dalis)

pin

Daugelis buržuazinių specialistų instinktyviai jaučia masinės informacijos priemonių vaidmenį vykstančioje paradigminėje slinkstyje, bet, kaip sakė draugas Aljendė jaunesnysis, „ieško juodos katės, kurios niekada nebuvo, juodame kambaryje, kurio niekada nebus“. Net jeigu jie ir vadina televiziją susiraukšlėjusio, sudžiūvusio „aš“ protezu arba sako, kad media išpučia tapusią nerealia asmenybę, jie vis tiek išleidžia iš akių svarbiausią dalyką.

Tapti nerealia gali tik asmenybė, kuri buvo reali. Kad susiraukšlėtų ir sudžiūtų, tasai „aš“ turėjo egzistuoti. Anksčiau, taip pat ankstesniuose savo darbuose mes parodėme, koks klaidingas toks požiūris.

Išstumiamojo vau vaktoriaus veikiami tamsos amžiaus kultūra ir menas redukuojasi oralinės ir analinės tematikos linkui. Pagrindinis to meno bruožas trumpai gali būti įvardytas burnašiknyste.

Juodas krepšys, prifarširuotas šimtadolerinių kupiūrų pakelių, jau tapo svarbiausiu kultūros simboliu ir pagrindiniu daugelio filmų ir knygų elementu, o jo judėjimo per gyvenimą trajektorija – svarbiausiu siužetinės linijos motyvu. Tiksliau pasakius, būtent to didelio juodo krepšio dalyvavimas meno kūriniuose generuoja emocinį auditorijos susidomėjimą tuo, kas dedasi ekrane arba tekste. Pasakysim, kad kai kuriais atvejais krepšys su pinigais tiesiogiai nedalyvauja; tuo atveju jo funkcijas atlieka arba vadinamosios „žvaigždės“, apie kurias tikrai žinoma, kad jos namuose turi tokį krepšį, arba įkyri informacija apie filmo biudžetą ir kiek jis jau uždirbo pinigų. O ateityje joks meno kūrinys nebus kuriamas spontaniškai; ne už kalnų toks laikas, kai pasirodys knygos ir filmai, kurių pagrindinis turinys bus liaupsės kokakolai ir prakeiksmai pepsikolai arba atvirkščiai.

Oralinio ir analinio impulsų tinklo veikiamas žmoguje bręsta vidinis auditorius (būdingas rinkos epochai „vidinio partijos komiteto“ variantas). Jis nuolat atlieka realybės auditą, tai yra įvertina materialųjį turtą ir atlieka baudžiamąją funkciją, versdamas sąmonę neapsakomai kentėti nuo kognityvinio disonanso. Oralinį vau impulsą atitinka parodoma vėliavėlė „loser“ (angl. nevykėlis). Analinį vau impulsą atitinka vėliavėlė „winner“ (angl. nugalėtojas). Išstumiamąjį vau impulsą atitinka būklė, kai vidinis auditorius iškabina abi vėliavėles iš karto – „winner“ ir „loser“.

Galima išvardyti kelis stabilius identity tipus. Tai:

a)      oralinis vau tipas (vyraujantis šablonas, aplink kurį telkiasi emocinis ir psichinis gyvenimas, – energingas veržimasis prie pinigų);

b)      analinis vau tipas (vyraujantis šablonas – geiduliningas pinigų leidimas arba manipuliavimas juos keičiamais objektais, vadinamas taip pat analiniu vau ekshibicionizmu);

c)      išstumtasis vau tipas (galima kombinacija su bet kuriuo iš pirmųjų dviejų) – kai pasiekiamas praktinis kurtumas visiems dirgikliams, išskyrus oralinius ir analinius.

Šios klasifikacijos sąlyginumas pasireiškia tuo, kad tas pats identity gali būti analinis tiems, kurie vau hierarchijoje yra žemiau, ir oralinis – tiems, kas stovi aukščiau (suprantama, jokio „identity savaime“ neegzistuoja – kalbama apie gryną epifenomeną). Linijinė vau hierarchija, kurią sudaro daugybė tokiu būdu surikiuotų identity, vadinama korporatyvine styga. Tai tam tikras socialinis amžinasis variklis; jo paslaptis – kad bet kuris identity privalo nuolat lyginti save su kitu, esančiu laipteliu aukščiau. Tautosakoje tas genialus principas atsispindi priežodyje „To keep up with the Johnes“ (angl. neatsilikti nuo Džonsų).

 

[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.92, 93]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code