Teisingumo kultūra

5 faktai apie privalomybės koncepcijos formavimąsi ir pasireiškimą kultūroje.

Šiuolaikinėse diskusijose apie teisingumą mes susiduriame su viena labai charakteringa dilema: ar egzistuoja vienas kiekvienai kultūrai teisingumo principas, ar kiekviena kultūrinė bendruomenė išpažįsta savo ypatingą, specifišką teisingumo principą?

1. Teisingumo principo universalumas ir jo kritika

Pirmąjį požiūrį atstovauja filosofo Džono Rolso (John Rawls) teorija. Rolsas sukūrė universalią teisingumo koncepciją bet kuriai visuomenei, remiantis racionalumo pagrindu.

Pasak jo, teisinga yra tokia visuomenė, kurioje viešpatauja vienoda laisvė kiekvienam. Jei visuomenėje ir atsiranda nelygybė (o bet kurioje visuomenėje būtinos nelygybės struktūros), tai ši nelygybė turi būti sukonstruota taip, kad mažiau privilegijuoti gautų didžiausią galimybę saviraiškai. Šią sąlygą Rolsas vadina skirtumo principu, arba minimax‘o principu (minimalios privilegijos – maksimali galimybė), kuri yra laikoma universaliu principu visų tipų visuomenėms, kiek jos pripažįsta racionalaus argumentavimo taisykles.

Kritika Rolso požiūriui yra tokia, kad iš esmės negalima nustatyti, koks konkrečioje visuomenėje yra nelygybės principas.  Ultraliberalaus teisingumo sampratos apologetas ir teoretikas – Friedrich‘as August‘as von Hayek‘as, kuris kalbėjo apie socialinio teisingumo iliuziją ir negalimybę pasiekti tokio principo bendru sutarimu.

2. Globalus ir lokalus teisingumas

Pasirinkimo dilema tarp vieno universalaus teisingumo principo visiems ir įsivaizdavimą apie tai, kad kiekviena bendruomenė turi savo teisingumo principą, gali būti įveikta per „teisingumo kultūrą“.

Samprata „teisingumo kultūra“ suformuluota pagal analogiją su „teisinės kultūros“ sąvoka, arba „politinė kultūra“, ir veiksnių komplekso išryškinimą, kurio pagalba formuojama ir gaminama idėja apie teisingumą tam tikros bendruomenės ribose.

Viena vertus, šio veiksnių komplekso analizė leidžia mums teigti, kad nėra universalaus teisingumo principo, nes jis kinta kiekvieną kartą tam tikrose kultūrose ir kultūrinėse bendruomenėse. Kita vertus, neteisinga sakyti, kad šios kultūrinės bendruomenės visiškai uždaros ir nepriimtinos viena kitai. Jos nėra tokios skirtingos, kad būtų galima pasakyti, jog suderinami teisingumo kriterijai visiškai neegzistuoja.

3. Teisingumo kriterijai

Tokiems veiksniams, formuojantiems teisingumo kultūrą, priklauso menas, literatūra, religija, filosofija ar mokslas. Tai simbolinės sistemos, kurių ribose kultūrinės bendruomenės nariai formuoja savo teisingumo idėjas ir randa kokį nors bendrą pagrindą diskusijoms apie jas.

Čia mes kalbame ne apie tam tikrus objektyvius socialinius rodiklius, kaip antai, skurdo indeksas, kuriuo mes peržvelgiame iš anksto apibrėžtus objektyvius rodiklius ir sakome, kad ši visuomenė yra neturtinga, o kita – turtinga. Mes galime suformuoti išmatavimo kriterijus, ar visuomenė „laiminga“, ar ne. Taip pat galima nurodyti kriterijus nustatančius visuomenės teisingumo apibrėžimus. Bet šiuo atveju, tai nebus nustatymas, ką pati bendrija pripažįsta kaip teisingumo savybę, o universalūs rodikliai, iškelti bendros teisingumo koncepcijos pagrindu.

Mes galime, priešingai, studijuoti subjektyvius parametrus ir aiškintis per apklausas ir pan., kaip žvelgia žmonės į tuos santykius, kuriuose jie gyvena, ar jie teisingi, ar neteisingi. Rezultate mes gausime subjektyvų požiūrį į šiuos santykius, į gyvenimą toje bendruomenėje. Bet šitas subjektyvus požiūris vadovaujasi tam tikru teisingumo idėjų rinkiniu, cirkuliuojančiu šios kultūrinės bendruomenės rėmuose ir tik fragmentiškai pagauna atskirų individų idėjas.

Teisingumo kultūra – tai kažkas tarpinio. Viena vertus, objektyviai išmatuojama, nes teisingumo sąvokos formuojasi ir pasireiškia ne tik individualių įsivaizdavimų forma, bet ir simbolinėmis visuomenės sistemų formomis: mene, religijoje ir pan. Bet, žinoma, šios sąvokos taip pat turi ir subjektyvų matmenį, kiek jame fiksuojama žmonių refleksija socialinių santykių atžvilgiu pasirinktos bendruomenės rėmuose.

Žinoma, kompleksas įsivaizdavimų ir simbolinių sistemų, išreiškiantis ir kuriantis teisingumo kultūrą, nėra vienalytis. Jis turi savyje ir diskursų įvairovę apie tai, kas duotoje bendruomenėje pripažįstama kaip teisinga ir neteisinga santykyje su socialinėmis problemomis – švietimo, ekonomikos, sveikatos apsaugos srityse ir pan. Šalia to, bet kurioje iš šių sferų, žinoma, kyla konfliktai dėl platinimo ir keitimosi kai kuriomis gerovėmis, kas veda prie konfliktų, susijusių su teisingumu. Bet mus domina ne patys konfliktai, o tai, kaip šios problemos randa simbolines ir konceptualias išraiškas ir tampa ne tik politinės kovos objektu, bet ir tema refleksijai. Refleksijos pagalba įvairūs socialiniai procesai ir reiškiniai kategorizuojasi ir klasifikuojami pagal „teisinga“ ar „neteisinga“ savybes, t.y. diskusija įgyja homogeniškumą. O būdų skirtumai socialinių reiškinių kategorizacijoje ir sukuria skirtingų kultūrų teisingumo metodų bazę.

4. Religinė dieviškojo teisingumo sąvoka

Kaip pavyzdį, apsvarstysime religinę dieviškojo teisingumo idėją ir religinę-teologinę teisingumo problemą. Krikščionybės rėmuose egzistuoja skirtingi požiūriai į teisingumo principą. Pavyzdžiui, katalikybė ir dar labiau protestantizmas teisingumo sąvokoje remiasi religiniu jausmu kaip teisingumo bausme už tam tikras nuodėmes. Šiuo atveju, teisingumo sąvoka turi aiškiai apibrėžtą teisinį kontekstą.

Pavyzdžiui, stačiatikių idėja apie nuodėmę ir išsigelbėjimą iš nuodėmės analogiška išgijimo procesui. Tai ne bausmė, ne teisinė byla, o būtent išgijimo procesas, įveikiant įgimtus ar įgytus negalavimus. Atitinkamai, teisingumas suprantamas kaip norma, nuovoka ir atpildas, išreikštas mažiau aiškiai, tikriausiai todėl labiau susijungia su kažkokiu didesniu supratimu, kaip, pavyzdžiui, meile. Taigi, stačiatikių religinės sąmonės srityje, skirtingai nuo kitų rūšių tikėjimo, teisingumas nėra vertinamas kaip didžiausia vertybė ir yra antraeilės svarbos.

5. Teisingumo samprata grožinėje literatūroje

Arba paimkime literatūrinės tradicijos pavyzdį. Levas Tolstojus – vienas iš žymiausių rusų autorių, žiūri į teisingumo ir teismo problematiką labai negatyviai – mano, kad teisingumo sąvoka yra neįmanoma, etiškai prasmingesnis gali būti pasiekimas tik per meilę ir atleidimą. O teisingumas – tai tik neigiama charakteristika žmogiškųjų santykių. Reikia pažymėti, kad tai ne tik asmeninė rašytojo nuomonė, kiek naratoriškai fiksuojama visuomenės diagnozė po reformos, kuri įvyko Rusijoje XIX a. pab., kai tradicinės įstatymo sąvokos pakeičiamos kodifikuota valstybinės sistemos teise ir teisingumu. O šis pokytis gimdo bendrą sąmonę naujų teisinių normų sąlygomis. Analogiškus literatūros įsikūnijimus su neigiamu požiūriu į teisingumą galima rasti ir pas kitus rusų literatūros klasikus (XIX-XX a.) Tokių vaizdinių buvimas kultūroje turi įtakos teisinės bendruomenės įsivaizdavimų formavimuisi ir teisingumo interpretacijai.

Teisingumo kategorija yra viena iš pagrindinių kategorijų šiuolaikiniame filosofiniame-politiniame žodyne. Todėl sąvoka „kultūros teisingumas“ – tai kultūrų pliuralizmo aprašymas, jų santykių, perėjimų iš vienos kultūros į kitą kultūrą, pasireiškiančių svarbiais aspektais, analizė, svarstant problemą, kaip derinti universalius teisingumo kriterijus su jų variantiškumu skirtingose kultūrinėse tradicijose.

Nikolajus Plotnikovas

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/31188