Pasaka

Na, dabar jau eik.
Pavargęs belakstydamas didelio miesto gatvėmis atsisėdau ant suolelio, pasiuntiniams paskirto.

Buvo baisi kaitra: pilkai geltoni namai kaleno dantimis, įvairiaspalvės iškabos ryškiai spindėjo, kur ne kur stūksojo auksuotas saulėtas bokštas, o žmonės, kaitros nukankinti, ėjo pamažėle, tarsi apsnūdę.

Kažkoks senas žmogus, netgi senelis, sunkiai kojas vilkdamas, lazda  pasiramsčiuodamas, sustojo kretančia galva priešais mane ir ėmė atidžiai į mane žiūrėti. Jo akys buvo liūdnos, išblėsusios ir lyg be minties. Ant krūtinės kabojo virvutė, privarstyta visokio dydžio kryželių: buvo ten didelių geležinių, truputį parūdijusių, ir mažesnių plokščių varinių, ir mažyčių sidabrinių, – trumpai tariant, visas rinkinys.

“Elgeta”, – nusprendžiau mintyse ir jau norėjau išsiimti iš kišenės varioką, bet senelis, keistai prisimerkęs ir paslaptingai kuždėdamas, paklausė:

– Bičiuli, paaiškink man, kaip atrodo žalia spalva?

– Žalia spalva? Hm… Žalia spalva tai yra spalva, na, tokia kaip žolė… medžiai, – medžiai irgi žalios spalvos – lapai, – atsakiau (jam) ir apsidairiau aplink, bet niekur nebuvo jokio medelio, jokio žolės lakštelio.

Senas žmogus nusijuokė ir paėmė mane už sagos.

– Eikš su manim, bičiuli, jei nori. Aš skubu į tą kraštą, pakeliui papasakosiu tau labai įdimių dalykų.

O kai pakilęs ėjau su juo, senis pradėjo pasakoti:

“Kadaise, labai jau senai, kai dar buvau jaunas kaip tu, mano sūnau, buvo labai karšta. Pavargęs belakstydamas didelio miesto gatvėmis atsisėdau ant suolelio, pasiuntiniams paskirto.

Buvo baisi kaitra; pilkai geltoni namai kaleno dantimis, įvairiaspalvės iškabos ryškiai spindėjo, kur ne kur stūksojo auksuotas saulėtas bokštas, o žmonės, kaitros nukankinti, ėjo pamažėle, tarsi apsnūdę.

Ilgai aš į juos žiūrėjau ir baisiai pasiilgau pievos, medžių, žalumos, – žinai, tokios gegužės žalumos. Staiga pakilau ir ėjau visą gyvenimą, taip veltui jos ieškodamas mieste.

Ėjau vis pirmyn, klausdamas sutiktų žmonių, bet jie, užuot atsakę, duodavo man kryželius. Įlipdavau į aukštus bokštus, bet, deja, visuose horizontuose vis buvo miestas, miestas, miestas, ir niekur – žalumos. Tačiau aš jaučiu, kad yra ji tame krašte, tik aš turbūt nebenueisiu – senas esu. Ak, kad taip kur netoli būtų, tai bent galėčiau pailsėti: kvapas, muselės bimbia, o aplink žaluma, žolė, medžiai”.

Žvilgtelėjau į senelį – jis šypsojosi kaip vaikas ir verkė.

Ėjome dar tylomis šiek tiek kelio, gallop senelis tarė:

– Na, man jau gana. Toliau nebegaliu, čia jau ir pasiliksiu. O tu eik, eik be poilsio. Iš anksto sakau, kad kaitra nesibaigs, nakties tame kely nėra, tik amžina diena. Pakeliui kalbėk žmonėms apie pievas, apie medžius, tik jų nesiklausk arba pasiimk virvutę kryželiams verti.

– Na, eik laimingai, o aš čia pasiliksiu.

Bet vos nuėjus dešimt žingsnių, senelis pradėjo šaukti:

– Palauk, sūnau, užmiršau (pasakyti): žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi. O jei bus dar labai toli ir senatvė tave užklups, tai ten vėl bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų žmonių niekada netrūks.

– Taip, – pasakė senelis, ir ėjau tolyn, ir žvalgiausi nuo aukštų bokštų.

[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis]

***

Ko ilgisi senelis? Kodėl? Ką, Jūsų manymu, šiame tekste simbolizuoja žalia spalva?

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

2 Responses

  1. Tomas Karkalas parašė:

    Žalios spalvos paieškos tai – pasaka be pabaigos, nes žalia spalva simbolizuoja vaikystę, išeities tašką ,kur nuostaba sumišusi su dėkingumu. Tačiau kai gimsta pirmosios „kas yra kas“ įžvalgos, žali medžiai jau dabinasi visom paletės spalvomis. Galima suprasti metamorfozės paslaptį, bet, kaip sakoma, šaukštai jau po pietų, grįžti atgal nebeįmanoma, laiko atgal nepasuksi. Taigi, kuo geriau viską supranti, tuo toliau jau esi nukeliavęs nuo į kelią išlydėjusios žalumos. ..Sakoma, seni – kaip vaikai . Šią mintį iliustruoja susitikimas ant pasiuntinių suolelio. Čia senelis įpareigoja jaunuolį tęsti savęs pažinimo žygį – perduoda estafetę jaunystei … žalumos paieškos tai – pasaka be pabaigos.

  2. Tomas Karkalas parašė:

    Žalios spalvos paieškos tai – pasaka be pabaigos, nes žalia spalva simbolizuoja vaikystę, išeities tašką ,kur nuostaba sumišusi su dėkingumu. Tačiau kai gimsta pirmosios „kas yra kas“ įžvalgos, žali medžiai jau dabinasi visom paletės spalvomis. Galima suprasti metamorfozės paslaptį, bet, kaip sakoma, šaukštai jau po pietų, grįžti atgal nebeįmanoma, laiko atgal nepasuksi. Taigi, kuo geriau viską supranti, tuo toliau jau esi nukeliavęs nuo į kelią išlydėjusios žalumos. ..Sakoma, seni – kaip vaikai . Šią mintį iliustruoja susitikimas ant pasiuntinių suolelio. Čia senelis įpareigoja jaunuolį tęsti savęs pažinimo žygį – perduoda estafetę jaunystei … žalumos paieškos tai – pasaka be pabaigos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code