Vaikai ir tėvai

Šis santykis, išreikštas tiksliau ir įgavęs pavidalą, labiau atitinkantis vaizdinį, yra šeima. Kinijos valstybė grindžiama tik šiuo doroviniu ryšiu, ir jai būdingas objektyvus šeimininis pietetas. Kinai suvokia esą priklausomi savo šeimai ir kartu esą valstybės sūnūs. Pačioje šeimoje jie nėra asmenybės, nes substancinė vienybė, kurioje jie egzistuoja, yra kraujo ir prigimties vienybė. Jie nėra asmenybės ir valstybėje, nes joje viešpatauja patriarchalinis santykis, ir valdymas pagrįstas imperatoriaus tėviško rūpestingumo apraiškomis. Imperatorius visur palaiko tvarką. Labiausiai gerbtini ir nekintantys pagrindiniai santykiai yra „Šudzinge“ nurodytos penkios pareigos: 1) imperatoriaus ir liaudies tarpusavio santykiai; 2) tėvo ir vaikų; 3) vyresniojo ir jaunesniojo brolio; 4) vyro ir žmonos; 5) draugo santykiai su draugu. Beje, čia galima pastebėti, kad skaičius penki kinams apskritai yra gana pastovus ir sutinkamas taip pat dažnai, kaip mūsų krašte skaičius trys; jie turi penkias stichijas: orą, vandenį, žemę, metalą ir medį; jie pripažįsta keturias pasaulio šalis ir centrą; šventos vietos, kur pastatyti altoriai, sudarytos iš keturių kalvų ir vienos kalvos viduryje.

Šeimininės priedermės besąlygiškai pripažįstamos ir įtvirtinamos įstatymo. Sūnus neturi teisės pradėti pokalbio su tėvu, kai tas įeina į kambarį; jis privalo, galima sakyti, prisispausti prie durų ir be tėvo leidimo iš kambario išeiti negali.kai tėvas miršta, sūnus privalo gedėti trejus metus; jis privalo nevalgyti mėsos, negerti vyno; reikalai, kuriais jis užsiėmęs, net valstybiniai, apleidžiami, nes jis privalo jų atsisakyti; net imperatorius, tik ką įžengęs į sostą, tokiu metu neužsiima valstybiniais reikalais. Kol trunka gedulas, niekas iš šeimos narių neturi teisės tuoktis. Tik turėdamas penkiasdešimt metų, sūnus būna laisbvas nuo perdėto gedulo rūstumo, kad gedintysis nesublogtų; šešiasdešimtaisiais metais gedulas dar sušvelninamas, septyniasdešimtaisiais – apsiribojama tik drabužių spalva. motina gerbiama taip pat kaip ir tėvas. Kai lordas Makartnis išvydo imperatorių, pastarajam buvo šešiasdešimt aštuoneri metai (šešiasdešimt metų kinams yra pastovus apvalus skaičius – kaip mums šimtas); ir vis dėlto jis kas rytą pėsčias eidavo pas savo motiną, kad parodytų jai savo pagarbą. Imperatoriaus motina netgi priima naujametinius sveikinimus; imperatorius gali priimti dvariškių sveikinimus tik po to, kai jis pasveikino savo motiną. Motina visada yra pirmoji ir nuolatinė imperatoriaus patarėja, ir visa, kas liečia šeimą, skelbiama jos vardu. Sūnaus nuopelnai priskiriami ne jam pačiam, o tėvui. Kai vienas premjerministras paprašė imperatoriaus jo mirusiam tėvui suteikti garbingą titulą, imperatorius įsakė surašyti raštą, kuriame buvo pasakyta: „Valstybėje siautėjo badas; tavo tėvas dalijo ryžius vargšams. Kokia geradarystė! Valstybė buvo ant pražūties ribos, tavo tėvas gynė ją rizikuodamas savo gyvybe. Kokia ištikimybė! Valstybės valdymas buvo pavestas tavo tėvui, jis išleido puikius įstatymus, pasiekė taiką ir santarvę su kaimyninėmis valstybėmis ir gynė mano karūnos teises. Kokia išmintis! Taigi garbingas titulas, kurį aš jam dovanoju, yra toks: geradarys, ištikimasis, išmintingasis“. Visa tai, kas čia priskiriama tėvui, iš tikrųjų atliko sūnus. Taigi protėviai (kitaip nei daroma mūsuose) gauna garbės titulus savo įpėdinių dėka. Užtat kiekvienas šeimos tėvas yra atsakingas už savo palikuonių prasižengimus; egzistuoja žemesniųjų priedermės aukštesniųjų atžvilgiu, tačiau nėra aukštesniųjų priedermių žemesniųjų atžvilgiu.

Svarbiausias kinų troškimas – turėti vaikų, kurie galėtų juos palaidoti su pagerbtuvėmis, garbinti jų atminimą po mirties ir paruošti karstą. Kinas gali turėti kelias žmonas, tačiau tik viena iš jų yra tikroji, ir kitų moterų vaikai turi ją gerbti kaip motiną. O kai kinas neturi vaikų nei su viena žmona, jis gali įsisūnyti kaip tik dėl to, kad jis būtų pagerbtas po mirties. Juk besąlygiškai būtina, kad tėvų kapas būtų lankomas kasmet. Čia kasmet kartojasi apraudojimas, o kai kurie kinai, norėdami giliausiai išreikšti savo gėlą, čia pasilieka nuo vieno iki dviejų mėnesių. Mirusio tėvo lavonas dažnai paliekamas namuose iki keturių mėnesių, ir per tą laiką niekas neturi teisės sėstis ant kėdės ar miegoti pataluose. Kinijoje kiekviena šeima turi protėvių kambarį, kur kasmet susirenka visi jos nariai; ten laikomi atvaizdai tų giminaičių, kurie užėmė aukštus postus, o vardai tų vyrų ir moterų, kurie buvo šeimai ne tiek svarbūs, surašomi ant lentelių; be to, visa šeima pietauja kartu, o turtingesnieji vaišina skurdesniuosius. Pasakojama, kad po to, kai vienas mandarinas, tapęs krikščionimi, nustojo garbinti savo protėvius, jo šeima pradėjo jį žiauriai persekioti. Lygiai taip pat, kaip tėvo ir vaikų tarpusavio santykiai, reglamentuoti ir santykiai tarp vyresniojo brolio ir jaunesniųjų brolių. Pirmasis, nors ir mažesniu mastu, vis dėlto turi teisę, kad jaunesnieji broliai rodytų jam pagarbą.

Šitas šeiminynis pagrindas taip pat yra ir valstybinės santvarkos pagrindas, jeigu galima apie santvarką kalbėti. Imperatorius turi teises monarcho, kuris yra valstybinės visumos galva, tačiau tas teises jis realizuoja taip, kaip tėvas savo vaikų atžvilgiu. Jis yra patriarchas, ir jam pridera visa tai, kas turi būti gerbiama valstybėje. Juk imperatorius yra ir religijos, ir mokslo globėjas, apie tai vėliau bus kalbama išsamiau. Toks tėviškas imperatoriaus rūpestingumas ir jo valdinių kaip vaikų, kurie neišeina iš moralinio šeimos rato ir negali naudotis savarankiška pilietine laisve, dvasia visumą padaro tokia valstybe, kurioje valdymas ir elgesys yra moralinio pobūdžio ir kartu visiškai proziški, t.y. intelektiniai, bei laisvo proto ir fantazijos.

 

[Hėgelis. Istorijos filosofija]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code