Įvadas į budizmo filosofijos studijas

Aleksandras Piatigorskij „Įvadas į budizmo filosofijos studijas“ (2017)

Leidykla: Sofoklis

„Įvado į budizmo filosofijos studijas“ autorius Aleksandras Piatigorskis (1929.01.30, Maskva- 2009.10.25, Londonas) – ryški asmenybė. Garsėjo kaip sovietų disidentas, įžymus rusų filosofas, semiotikas, rašytojas, religijotyrininkas, budologas. Kalbėjo sanskrito, tamilų, Pali, Tibeto, vokiečių, prancūzų, italų, anglų kalbomis. Bičiuliavosi su garsiuoju gruzinų filosofu Merabu Mamardashviliu, poetu Josifu  Brodskiu. Buvo vedęs keturis kartus, turėjo penkis vaikus. Tai tik keli stambūs štrichai įspūdingos biografijos, neaprėpiantys net kruopelytės jo turtingos gyvenimo istorijos, nes šis rašinys skirtas kitai temai…

„Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina,“ – teigė filosofas Nietzsche.

Išties kodėl gi gyvenimo taurės neišgėrus ligi dugno? Su visais galimais prieskoniais – kančia, malonumais, liūdesiu, džiaugsmu, meile ar net neapykanta? – mintys (išankstinės nuostatos?!), kurios drąsina priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, be penkiasdešimt rožinių ar pilkų atspalvių, be tupėjimo po krūmu ar ant medžio viršūnės. Keistokai žvelgiu į asmenis, kurie prieglobsčio ieško Rytų tradicijose. Toks pasirinkimas kursto smalsumą: kodėl budizmas (pasak jų) – tai gyvenimo išmintis, o Vakarų filosofija – tai tik tekstolatrija ar skaitmeninis bevertis mąstymas? Kodėl europietis paguodos (?), nusiraminimo (?) ieško kitoje kultūroje?

Šių klausimų judinama, vedama (norėdama suprasti) ir paėmiau į rankas šią knygą.  Juk pažindama kitus, pažįstu save. Pažindama save – pažįstu kitus. Grynas intersubjektyvumas. Santykyje su savimi kaip su kita – savirefleksijos, savęs supratimo akte, nukreipiu žvilgsnį į save iš šalies kaip į kitą: įvyksta imanentinis intersubjektyvumas. O kai mano sąmonės lauke fenomeno pavidalu pasirodo Kitas: gimsta transcendentinis intersubjektyvumas. Savotiška mano meditacija…

Jau pati pirmoji perskaityta filosofo įžvalga:

„/…/ budizmo filosofijos studijavimas bus kažkiek realus tik tuomet, jeigu ją studijuojantis turi savo filosofiją,“ (10 pusl.)

– sukelia pasitikėjimą mąstytojo laikysena. Manau, ši mintis – kertinė. Kitaip tariant, žmogus, pradėjęs pažindintis su budizmu nuo „filosofinio nulio“, geriausiu atveju taps/liks tik entuziastu. Autorius akcentuoja ne virsmą kurios nors srovės fanatiku, o savarankišką filosofavimą, pradedant ir atsispiriant nuo savosios patirties taško, papildant kita pasaulėžiūra…

Pasak Piatigorskio, žmogui, kuris neria į budizmą, yra pabodusios jo paties emocinės reakcijos į visus jutimo objektus – tiek teigiamos, tiek neigiamos, tiek neutralios – štai ir aptinku atsakymo užuominą į klausimą: „Kodėl budizmas?“

Bet ar tai reiškia, kad žmogui pasidaro nebeįdomu gyventi? – kitas klaustukas išdygsta mano galvoje.

Staiga netikėtas autoriaus minčių posūkis:

„/…/ gyvenimas savaime nėra nei geras, nei blogas,“ – nieko naujo nepasakanti teiginio pradžia, – „bet, kaip sąlygojamas, jis [gyvenimas] vis dėlto blogas, nes jį sąlygoja kentėjimas.“ (34 pusl.)

O tai jau priešinga kryptis nūdienos populiariosios pozityvios psichologijos, siekiančios optimalaus žmogaus funkcionavimo, srovei.

„Iššoksta“ retorinis klausimas pamąstymui: tai kodėl gi visuotinai pas mus deklaruojama, kad gyvenimas yra gražus?

Grįžtant prie budizmo temos, kentėjimo ir žinojimo santykio klausimas čia aktualiausias. Kentėjimas – universalusis faktas, kuris liaujasi tik visiškai atsikračius aistrų. Beaistrė būsena išlaisvina. Nirvanoje neegzistuoja joks empirinis Aš. Ne-aš visoje budizmo filosofijoje sunkiausiai suprantama idėja, kurios čia ir negvildensime.

„/…/ Tie, kurie be tikslo klaidžioja mirčių ir gimimų pasauliuose, įgydami tai vienos, tai kitos būtybės pavidalą, yra tokie per nežinojimą. Juk tik būdami visiškai paklydę jie, atbukę, aptemdyta sąmone, toliau gimsta ir miršta. Tik išmintingieji nustoja atgimti.“ (pusl. 54, 55)

Bet reinkarnacijos hipotezės dar niekas neįrodė, – galvoju ir abejoju sau…

ARBA

„To, kuris priklausomas, mintis drumsčia baimė to, nuo ko jis priklausomas. O nepriklausomas žmogus nedreba, ir jo mintys aiškios. Juk bet kokia priklausomybė visada yra priklausomybė nuo to, kas kelia kančią. Todėl priklausomam žmogui neišvengti naujų gimimų. Taigi žinokite, vienuoliai, kokia baisi yra priklausomybės grėsmė. O nepriklausomas žmogus prie nieko neprisirišęs. Mąslus, ramus, atidus, jis be baimės keliauja kur tik nori,“ (56 pusl.)

– budistinio teksto ištraukas aptiksime kiekviename skyriuje (ši knyga – tai devyniolika aprašytų budizmo filosofijos seminarų, kuriuos Piatigorskis surengė įvairiuose pasaulio universitetuose).

Tikriausiai todėl (spėlioju), vienuoliai, tikintys reinkarnacija, – asketai, siekdami išsilaisvinti iš gimimo-mirimo rato, neigia kūną ir sielą, taip paneigia ir patį gyvenimą. Ir Šliogeris buvo teisus, aprašydamas Nirvanos sindromą kaip ištirpimą Niekyje… Nors asketizmą Piatigorskis apibrėžia ne kaip gyvenimo būdą, o kaip poziciją, požiūrio tašką. Bet tokia laikysena, be jokios abejonės, reikalauja tokios pačios praktikos, taigi, kuo gyvenimo būdas skiriasi nuo požiūrio taško, man lieka neaišku.

Sokrato mėgstamiausias posakis: „žinau, kad nieko nežinau“ – artimas budistiniam „nežinojimo“ principui, pirminei visuotinai būsenai, suvoktinai, budizmo atveju, iš ribinės būsenos – Nirvanos – pozicijos.

„/…/ Nežinojimas yra visa, kas patiriama jausmais, išgyvenama emocijomis, mąstoma, įsivaizduojama, ir tai, kas suvokiama sąmone. Taigi išeina, kad visos mūsų idėjos, nuomonės ir požiūriai iš esmės yra nežinojimas.“ (pusl. 43)

Taigi budistų išminčius – visiškai nuraminęs protą, atsikratęs tapsmo troškimo – žmogus ne visai žmogus, o kontempliuotojas. Jis ne Nietzsche‘s Antžmogis, kuris šlovina kūrybinę žmogaus galią – „valią galiai“, o kančios neigimą prilygina gyvenimo galios neigimui.

Vidurinis Kelias – budizmo metodas. Kančios neutralizavimas.

„Taurusis Aštuonlypis Vidurinis Kelias, tai teisingas ketinimas, teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisinga gyvensena, teisinga pastanga, teisingas atminimas ir teisingas sąmonės sutelkimas toks kelias veda į nusiraminimą, pabudimą ir Nirvaną.“ (pusl. 13 pusl.)

Svarbu paminėti, kad „teisingas“ budizmo kontekste reiškia „tobulą“. Kita vertus, vidurinybės idėja (veiksmų, žodžių, minčių, jausmų, ketinimų vidurinybė) – svetima žmogaus prigimčiai, normalumui, natūralumui, tai sąmoningai pasirinkta, bet dirbtina būsena.

Brahmanas budizme žymi idealų žmogaus tipą, kurio atžvilgiu nustatomi visi kiti žmogaus tipai. Brahmanas – tyriausias iš visų gyvenančių žmonių. Brahmanas, pasak Piatigorskio, – tai senovės Indijos antropologijos ašis.

Protas budizme apibrėžiamas kaip tai, kas mąsto mintimis, tačiau tai nereiškia, jog protas sukuria mintį. Kai mintis kyla, mąstantis protas jau čia, tarsi sutapdamas su mintimi.

„Visa, kas yra, egzistuoja, iš tikrųjų ne egzistuoja, o randasi, kyla. Visa, kas randasi, yra mintis; tik mintis ir randasi,“ – Piatigorskis perpasakoja ankstyvųjų budistų postulatą.

Dar viena įdomi Piatigorskio įžvalga ta, kad nei vienas šiuolaikinis filosofas net nebandė klausti, kas yra mintis. Šito nepadarė nei Descartes‘as, nei Bergson‘as, nei Wittgenstein‘as. Štai Jums ir nauja tema filosofijoje.

„Priešas nepadarys tiek žalos savo priešui ir nekentėjas – tam, ko nekenčia, kiek žalos padarys klaidingai nukreipta mintis. Nei motina, nei tėvas ir jokie kiti artimi giminaičiai nepadarys mums tiek gero, kiek jo atneš teisingai nukreipta mintis.“ (pusl. 91)

Bandant suprasti budizmo filosofiją, pabrėžia Piatigorskis, būtina pamėginti galvoti apie savo mąstymą dharminiu požiūriu ir tai pagrindinė kliūtis, nes mes (vakariečiai?) neturime išsiugdę įpročio mąstyti apie savo mąstymą.

Taigi toliau skaitykime patys, savarankiškai filosofuokime, lavinkime kritinį mąstymą, gebėjimą svarstyti ir susivokti,  kelkime sau sąmoningumo reikalavimą, galvokime apie galvojimą ir mokykimės metamąstymo.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2017.04.11