Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (II dalis)

kauk

Kadras iš filmo „Generation «П» (2011)

Ir dar daugiau. Labsangas Sučongas iš Pu Er vienuolyno mano, jei taip atsitiktų, kad kokią nors programą – pavyzdžiui, futbolo rungtynes – vienu metu žiūrėtų daugiau nei keturi penktadaliai Žemės gyventojų, tasai virtualus efektas būtų pajėgus išstumti iš bendros žmonijos sąmonės kolektyvinį karminį žmogaus egzistencijos plano vaizdinį, o pasekmės gali būti neprognozuojamos (labai galimas daiktas, kad šalia išlydyto metalo pragaro, medžių-peilių pragaro ir t.t. atsiras naujas pragaras – amžino futbolo čempionato). Bet šie spėjimai dar nepatvirtinti ir, šiaip ar taip, yra ateities reikalas. Mus domina ne bauginančios rytdienos perspektyvos, o nemažiau bauginanti šiandienos realybė.

Žiūrim, ką turim. Antrosios rūšies objektą, tai yra įjungtą televizorių, atitinka antrosios rūšies subjektas, tai yra virtualus žiūrovas, kuris valdo savo dėmesį taip kaip režisierius montuotojas ir visa filmavimo grupė. Jausmai ir mintys, adrenalino ir kitų hormonų išsiskyrimas žiūrovo organizme yra diktuojami operatoriaus iš šalies ir sąlygojami svetimų tikslų. Ir, žinoma, pirmosios rūšies subjektas nepastebi tos akimirkos, kai jį išstumia antrosios rūšies subjektas, nes po išstūmimo nėra kam to pastebėti – antrosios rūšies subjektas yra nerealus.

Bet jis ne šiaip nerealus (iš esmės tai galima pasakyti apie viską žmonių pasaulyje). Nėra žodžių nerealumo lygiui apsakyti. Tai vienos neegzistencijos ant kitos sangrūda, oro pilis, kurios pamatai – bedugnė. Gali kilti klausimas, ko kepurnėtis tose neegzistencijose ir tirti jų nerealumo lygį? Bet tas skirtumas tarp pirmosios ir antrosios rūšies subjektų labai svarbus.

Pirmosios rūšies subjektas tiki, kad realybė – tai materialus pasaulis. O antrosios rūšies subjektas tiki, kad realybė – tai materialus pasaulis, kurį rodo per televiziją.

Būdamas pseudodalybų į subjektyvų ir objektyvų produktas, pirmosios rūšies subjektas yra iliuzinis. Bet, šiaip ar taip, jo minčių ir jausmų chaotiškos pastangos turi žiūrovą – metaforiškai galima pasakyti, kad pirmosios rūšies subjektas nuolat žiūri televizijos laidą apie patį save, pamažu užmiršdamas esąs žiūrovas ir tapatindamas save su laida.

Šiuo požiūriu antrosios rūšies subjektas – tai kaži kas neįmanoma ir neapsakoma. Tai televizijos laida žiūrint kitą televizijos laidą. Procese dalyvauja emocijos ir mintys, bet sąmonėje jos neatsiranda.

Greitas televizoriaus perjunginėjimas iš vienos programos į kitą, kad nereikėtų žiūrėti reklamos, vadinamas “zapingu”. Buržuazinė mintis gan kruopščiai ištyrė psichinę žmogaus, užsiiminėjančio “zapingu”, būklę ir tokį mąstymo tipą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje pamažėle tampa baziniu. Bet tas “zapingo” tipas, kurį studijavo šio fenomeno tyrėjai – tai programų perjunginėjimas, kai perjunginėja pats televizijos žiūrovas.

Perjunginėjimas teležiūrovo, kurį valdo režisierius ir operatoriai (tai yra priverstinis antrosios rūšies subjekto indukavimas pasitelkiant technomodifikacijas) – tai kita “zapingo” rūšis, prievartinė, ir jo tyrinėjimo darbai uždrausti praktiškai visame pasaulyje, išskyrus Butaną, kuriame uždrausta ir pati televizija. Bet prievartinis “zapingas”, kai televizorius tampa nuotoliniu teležiūrovo valdymo pultu, yra ne vienas iš paprastų videosekos organizavimo metodų, o televizijos pagrindas, svarbiausias reklaminio informacinio lauko sąmonės paveikos būdas. Todėl antros rūšies subjektą toliau vadinsime Homo Zapiens arba HZ.

Pakartosime šią be galo svarbią išvadą: panašiai kaip nenorintis žiūrėti reklamos bloko teležiūrovas perjunginėja televizorių, žaibiškos ir neprognozuojamos vaizdo technomodifikacijos perjungia patį žiūrovą. Perėjęs į Homo Zapiens būklę, jis pats tampa nuotoliniu būdu valdoma televizijos laida. Ir tokiu būdu praleidžia didelę dalį savo gyvenimo.

[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.83 – 85]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code