Tragiškasis didvyris ir Abraomas

kryzius

 

Kai sutrukdomas žygis, kuris yra visos tautos rūpestis, kai jį suturi dangaus nemalonė, kai piktoji dievybė pasiunčia visišką štilį, išjuokiantį visas žmonių pastangas, kai pranašas atlieka savo sunkų uždavinį ir praneša, kad dievai įsako paaukoti jauną mergaitę – tėvas ją didvyriškai atnašaus. Jis didvyriškai slėps savo skausmą, net jei ir norėtų būti „niekingas vyras, drįstantis verkti“, o ne karalius, turįs elgtis karališkai. Ir jei jo krūtinėn įsismelkia vienišas skausmas, jei yra bent trys apie tai žinantys, greit jo skausmą žinos visi žmonės, tačiau taip pat žinos ir jo žygdarbį, kad jis dėl visų gerovės pasiryžęs paaukoti savo dukrą, jaunąją, gražiąją mergaitę. O kokia jos krūtinė! Švelnūs skruostai, šviesūs auksiniai plaukai. Ir duktė graudins jį savo ašaromis ir tėvas gręš savo veidą į šalį, tačiau didvyris pakels peilį. – kai garsas apie tai pasieks tėvų namus, gražiosios Graikijos mergaitės paraus iš įkarščio, o jei duktė buvo sužadėta, tai jos sužadėtinis nesipiktins, bet didžiuosis, kad dalyvauja tėvo žygdarbyje, nes mergaitė priklausė jam švelniau negu tėvui.

Kai bebaimis teisėjas, išgelbėjęs Izraelį sunkią valandą, vienu atsikvėpimu tuo pačiu pažadu susaisto Dievą ir save, tuomet jis didvyriškai pavers jaunos mergaitės džiūgavimą, mylimosios dukters džiaugsmą sielvartu ir visas Izraelis gedės su ja mergystės; bet kiekvienas laisvas gimęs vyras tai supras, kiekviena drąsi moteris žavėsis Jefte ir kiekviena mergaitė Izraelyje trokš pasielgti taip, kaip jo duktė; mat ko gi verta būtų Jeftės pergalė, kurią jis pasiekė savo pažadu; jei jis to pažado neištesėtų, ar pergalė nebūtų vėl iš žmonių atimta?

Kai sūnus pamiršta savo pareigą, kai valstybė patiki tėvui teisingumo kardą, kai įstatymas reikalauja bausmės iš tėvo rankos, tai tėvas didvyriškai pamirš, kad kaltasis yra jo sūnus. Jis kilniai slėps savo skausmą, ir nebus nė vieno, kas juo nesižavėtų, net ir sūnus žavėsis tėvu ir kiekvieną kartą, kai interpretuojami Romos įstatymai, bus atsimenama, kad daugelis interpretavo juos mokyčiau, bet nė vienas – didingiau už Brutą. (kai konsulo Lunijaus Bruto sūnūs 509 m. per. Kr. Dalyvavo sąmoksle sugrąžinti į valdžią nuverstąjį karalių, Brutas įsakė pasmerkti juos myriop.)

Kita vertus, jei Agamemnonas būtų pasiuntęs žinią, įsakančią paimti Ifigeniją tam, kad būtų paaukota, palankiam vėjui vis greičiau nešant laivyną į tikslą, jei Jeftė, nesusaistytas jokio tautos likimą lemiančio pažado, būtų sakęs dukrai: „Dabar du mėnesius apraudok savo trumpą jaunystę, nes aš tave paaukosiu“; jei Brutas būtų turėjęs teisų sūnų ir vis tiek būtų įsakęs liktoriams nubausti jį mirtimi – kas juos suprastų? Jei šie trys vyrai paklausti, kodėl taip padarė, būtų atsakę: „Tai yra išmėginimas, kuriuo mes išmėginami“, ar jie būtų lengviau suprantami?

Kai Agamemnonas, Jeftė, Brutas lemiamą akimirką didvyriškai nugali skausmą, jie jau yra didvyriškai netekę to, ką myli ir turi tik atlikti išorinį paaukojimą, pasaulyje niekada nebus kilnios sielos, kuri nelietų užuojautos ašarų dėl jų skausmo ir susižavėjimo ašarų dėl jų žygdarbio. Kita vertus, jei šie trys vyrai prie to didvyriškumo, su kuriuo pakelia skausmą, lemiamą akimirką dar trumpai pridurtų: „o vis dėlto taip neatsitiks“, – kas gi galėtų juos suprasti? Jei jie paaiškindami pridėtų: „Tuo mes tikime absurdo dėka“, – kas juos suprastų lengviau? Mat kas gi lengvai nesuprastų, jog tai buvo absurdiška – tačiau ar kas nors suprastų, kad tuo galima tikėti?

Skirtumas tarp tragiškojo didvyrio ir Abraomo išsyk krenta į akis. Tragiškasis didvyris dar pasilieka etikos ribose. Jis leidžia etikos išraiškai turėti savo τέλος aukštesnėje etikos išraiškoje, etinį tėvo ir sūnaus arba dukters ir tėvo santykį jis redukuoja į jausmą, kurio dialektika iškyla jo santykyje su moralumo idėja. Čia negali būti nė kalbos apie pačios etikos telmologinį suspendavimą.

Tačiau Abraomo atveju yra kitaip. Savo poelgiu jis peržengė visą etiką ir turėjo už jos ribų aukštesnį τέλος, dėl kurio etiką suspendavo. Mat aš labai norėčiau žinoti, kaip Abraomo poelgis galėtų būti susietas su visuotinybe, ar galima aptikti dar kokį nors ryšį tarp Abraomo poelgio ir visuotinybės, išskyrus tai, kad Abraomas tą visuotinybę peržengė. Abraomas tai daro ne tam, kad išgelbėtų tautą, ne tam, kad išlaikytų valstybės idėją, ne tam, kad sutaikytų su įpykusiais dievais. Jei būtų galima kalbėti apie tai, kad dievybė buvo pikta, tai ji buvo įpykusi tik ant Abraomo, ir visas Abraomo poelgis neturi jokio ryšio su visuotinybe ir yra grynai asmeniškas reikalas. Taigi, tuo tarpu, kai tragiškasis didvyris yra dydis savo moraline dorybe, Abraomas yra didis savo grynai asmeniška dorybe. Abraomo gyvenime nėra jokios aukštesnės etikos išraiškos negu ta, kad tėvas turi mylėti sūnų. Čia negali būti nė kalbos apie etiką moraline prasme. Ir jei čia būta kokios visuotinybės, tai ji buvo paslėpta Izaoke, glūdėjo Izaoko strėnose ir turėjo išreikšti Izaoko lūpomis: „Nedaryk to, tu viską paverti nieku.“

Kodėl gi Abraomas tai daro? Dėl Dievo ir – o tai vienas ir tas pat – dėl savęs. Jis daro tai dėl Dievo, nes Dievas pareikalauja tokio jo tikėjimo įrodymo, dėl savęs jis daro tai, kad gali pateikti įrodymą. To vieningumas yra visiškai teisingai išreikštas žodžiu, kuriuo visada apibūdinamas šis santykis: tai išmėginimas, gundymas [Fristelse]. Gundymas – ką tai reiškia? Paprastai žmogų gundo tai, kas nori sulaikyti jį nuo pareigos vykdymo, bet čia gundo pati etika, kuri norėtų sulaikyti jį nuo Dievo valios vykdymo. Bet kas gi yra pareiga? Pareiga juk būtent ir yra Dievo valios išraiška.

 

[Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P. 52-54]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code