Asimetriški santykiai kaip asmenybinio augimo katalizatorius

Analizuojant sąmonės intencionalumą yra labai palanki dialogo metafora. Dialogą suprantant kiek plačiau nei vien kalbėjimą žodžiais galime išskirti tris galimas jo dalyvių pozicijas vienas kito atžvilgiu: žemiau, tokia pati, aukščiau. Husserlio intencionalumo teorija grindžiama simetriška koreliacija, dialogo partneriai visada tokioje pat, vienodoje, horizontalioje vienas kito atžvilgiu pozicijoje. Hėgelio pono ir vergo dialektikoje matome asimetrišką dialogo dalyvių santykį, nulemtą galios, pranašumo, prievartos. Levino asimetriška pozicija atsiranda kaip kardinaliai priešinga hėgeliškai dialektikai, vienam iš dalyvių sąmoningai pasirenkant žemesnę poziciją, kokia gi iš to nauda?

dezeAtliekant fenomenologinę redukciją, jutiminė materija tėra sąmonės objektas, kaip kad mintys ar jausmai. Levino neįsisavintos patirties samprata, kaip metafizinės skylės (Jonkus, D. 2009,150 p.), kritikuotina, manyčiau galima teigti, kad neįsisąmoninta patirtis yra beribis audeklas kurioje intencionali sąmonė veikiau kyšo it mažutė skylė. Kažką panašaus yra paskęs berods Schopenhauer’is, jog išmintis ribota, o kvailybė beribė.

Kertinė detalė yra nuostata. Tai sąmonės vektorius, kryptis, kuria srūva intecionalumas. Atlikdami epoche mes išlaisviname sąmonę it iš dėklo išimdami kardą. Sąmonės aktų švarumas prilygsta kardo aštrumui. Skrosdamas gautus duomenis ir aptikdamas vienokią ar kitokią struktūrą subjektas priskiria duomenims prasmę, t.y. sujungia juos pagal struktūros panašumą su jau turima patirtimi.

Manau, jog vertingas Levino atradimas yra asimetriška žiūra į dalykus, iš žemesnės pozicijos, žvelgiant per fenomenologinę paradigmą. Tokia laikysena tobulai apvalo įprastą subjekto gausmą ir atveria tyrą transendentalinį subjektą su minimaliais iškraipymais.

Yra akivaizdu, kad geriau pastebime, įsimename tai, kas mums emociškai svarbu. Priimdami kitą, kaip mums bylojantį Dievą, pvz., kaip filme „Briusas visagalis“ (2003), kai Džimas Keris stovėdamas ant vandens kalbasi su Morganu Frymanu, įsijausdami į tokią situaciją, kai sutinkame stulbinančio autoriteto būtybę, mūsų įsiklausimas taps nepaprastai aštrus. Toks įsijautimas, tai tik vienas galimų epoche variantų. Galime keisti aplinką, tarkime, keliauti po svečias šalis, galime stabdyti sąmonės srautą, galime keisti pašnekovą, galime keisti nuostatą arba įsijautimą, visa tai kombinuojat, pasitelkiant it metodą, galime gauti optimaliai gryną subjektą.

Suprantama, kad Levinas nekėlė sau tokio tikslo, priešingai, jis siekė įrodyti intencionalumo ribotumą ir atverti kitokį prisilietimo prie daiktų būdą.

Kita vertus, visame tame galima atrasti ir tai, kad Veido nepažinumo idėja suveikia kaip amžinas katalizatorius, tarsi baronas Miunhauzenas ištraukiantis save ir arklį iš pelkės už plaukų, tai yra tarsi bėgimas rungtyje, kai bėgi su greitesniu priešininku, jei norite (niekad nepavejamas kito Veidas), rezultatas visad bus geresnis nei bėgsi vienas, t.y. dėsies geriau žinąs nei kitas ar panašiai. Tokioje intelektinėje žiūroje suveikia sena taisyklė – siekdamas skraidyti su gulbėmis gal gulbe ir netapsi, bet ir iš kiauliaganio išaugsi į kažką daugiau.

Veidas

Levino asimetiškame santykyje subjektas žvelgia į kito Veidą, tai paties mąstytojo įvesta sąvoka kurią jis apibūdina taip: „… prieiga prie veido yra iš karto etinė. Kai matote nosį, akis, kaktą, smakrą ir galite juos aprašyti, jūs atsisukate į kitą asmenį kaip į objektą. Geriausias būdas susitikti su kitu asme­niu – tai net nepastebėti jo akių spalvos! Kai ste­bime akių spalvą, mūsų santykis su kitu asmeniu nėra socialinis. Žinoma, juslinis suvokimas gali užvaldyti santykį su veidu, tačiau veido specifika į šitai neredukuojama.“

Siekiant išvengti plačių svarstymų, kas tas Kito Veidas, kuris praktiškai aprašomas kaip nepažini transcendencija, galima pasakyti, kad kiekvienas žmogus juk išgyvena betarpiškai Savo Veido patirtį, o ši yra, manyčiau, toks buvimas, kurį Levinas aprašo kaip: „Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu pasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti. Taigi vienatvė čia pasirodo kaip izoliacija, ženklinanti patį būties įvykį. Tai, kas socialu, yra anapus ontologijos.“ (Levinas, 1994, 54 p.).

Veidas yra tarsi koks platoniškasis Pradas: „Pradas, kuriam reikėjo įimti savin visas daiktų rūšis, pats privalėjo neturėti jokių pavidalų…“ (Platonas. 1995, 95p.) arba kitaip tariant – srovenanti gyvybė, pats gyvenimas kurio dėka esame, nuolatinis katalizatorius, formų gimdymo aparatas.

Žodžiu, redukuojant etinę Levino nuostatą į tiesiog praktiškai, racionaliai naudingą, fenomenologine prasme, visgi galima grąžinti ir kito Veido sakralumą, vėl gi, tos pačios fenomenologijos dėka.

Levino etikos prielaidos

Priešingai, nei kartais gali pasirodyti, Levino etikos prielaidos nėra iracionalios ar grynai teologinės, jis ir pats stengėsi išvesti būtent racionalų socialumo pagrindimą, teigdamas, jog žmogus žmogui yra ne vilkas, o žmogus ir jo siūlomas asimetriškas santykis atveria milžiniškas asmenybės augimo galimybes: „Atsakomybė už kitą asmenį […] yra absoliučios individuacijos principas.“ (Levinas, 1994, 82 p.).

Šis absoliučios individuacijos principas gali būti išreikštas ir kaip tai, jog „Jei aš esu tik su kitu asmeniu, aš privalau jam viską.“ (Levinas, 1994, 90-91 p.) Tai pilnai atliepia Kanto kategoriniam imperatyvui, kurio antrasis apibrėžimas reikalauja, kad žmogus ne tik save, bet ir kitus visada vertintų tik kaip tikslą, o ne kaip priemonę, „Levinas solidarizuojasi su Kanto kategoriniu imperatyvu…“ (Baranova, 2004, 186 p.).

Philippe Nemo: „Kaip atsakomybė kitam lemia subjektyvybės sąrangą?“
Emmanuel Levinas: „Subjektyvybė nėra kažkas sau, ji […] iš pat pradžių yra kitam asmeniui […] kitas asmuo […] priartėja prie manęs tiek, kiek aš jaučiuosi, – kiek aš esu – už jį atsakingas.“
(Levinas, 1994, 99 p.)

Be jokios abejonės Levinas atsiremia į Husserlio fenomenologinę sąmonės sampratą, kuri suvokiama ne kaip substancija, bet kaip veiklos, santykių tarp sąmonės aktų ir jos objektų rezultatas. Praktinis pasaulis ir veikla yra tarpusavio veiksmų neišardoma sistema, kuri yra pirmesnė už subjekto-objekto perskyrą (Jonkus, D., 2009, 25-35 p.).

Kitaip tariant, pasaulis iškyla kaip milžiniška persipynusiomis šakomis obelis, kurios vaisiai yra subjektai užgimstantys ir augantis nuolatinės interakcijos dėka.

Sąmonės aktų kokybė – asmenybės augimo katalizatorius

Svarbu pažymėti, jog tarp subjektų vykstanti sąveika nėra šiaip kažkokia inerakcija, ji turi etinį aspektą. Priartėti prie kito galime tik tiek, kiek esame už tą kitą atsakingi: „Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne.“ (Levinas, 1994, 100 p.).

Čia suveikia labai svarbus mechanizmas. Kuo daugiau atsakomybės prisiima, tuo didesnis, kokybiškesnis interakcijų skaičius įvyksta, to pasekoje vyksta ir asmenybinis augimas arba individuacijos procesas, kitaip tariant. Turbūt apie tą patį ir Nyčės gerai žinomas išsireiškimas, jog tai kas manęs nenužudo – padaro mane stipresniu.

Tokio dvasinio augimo kulminacią Levinas įvardija kaip šventumą, kas kitais žodžiais galėtume apibūdinti ir kaip tiesiog didesnį subjekto sąmoningumą, išmintį, išsivadavimą.

Didesnio sąmoningumo rezultatą apibūdino ir Seneka: „Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.“ (Seneca, 1997, 549 p.).

Kiek perfrazuojant Derrida pavyzdį apie namus, galima pasakyti, jog namai yra įsisavinto pasaulio išraiška, leidžianti mums atsiskirti nuo gamtos ir šurmulio bei ramiai pailsėti, taip ir žmogaus Aš yra tokia įsisavinta ne-Aš išraiška. Galiu uždaryti kitam savo namų duris, bet galiu ir atverti, bet pirmiausia reikia tuos namus turėti. Kuo tas būstas erdvesnis, atsakomybės prieš kitą pasekoje, kuo didingesnis – tuo vaišingesnis, patrauklesnis šeimininkas Aš gali būti. Kitaip tariant, asmenybės turtingumas ir žavesys koreliuoja su jau esamų santykių turtingumu (intensyvumu, gausa, etine kokybe). O to pasekoje, atsiveria vis platesnės subjekto augimo galimybės, aš struktūra auga, plečiasi, įsisuka pozityvus augimo ratas.

Apibendrinant

Žvelgiant plačiau, požiūriui, jog intersubjektyvumas yra subjekto atsiradimo viena iš būtiniausių prielaidų pilnai pritartų ir kai kurios psichoanalitinės teorijos, tarkim interpersonalinė, kurios pradininkas Haris Stekas Salivanas (1892–1949) teigęs jog, asmenybė – tai periodiškai pasikartojančių tarpasmeninių situacijų paternas, kurios vystymuisi labiau svarbesni socialiniai faktoriai, o ne biologiniai. (Perminas ir kt. 2004). Tą paliudija ir tiesiog gamtoje išaugusių vaikų istorijos bei žmogaus raidos specialistai, ta prasme, jog bendravimo, tam tikram amžiaus tarpsnyje nebuvimas yra fatališkas vėlesnei asmenybės raidai, jo gebėjimui socializuotis, savivokai ir etc.

Asimetriškos santykių pozicijos padiktuotą individuacijos modelį galime atrasti Konfucijaus filosofijoje, kaip nuorodą į tai, jog padėdamas iškilti kitam, aš pakeliu ir save arba hinduizmo Karma jogos tradicijoje, Tibeto budizme, kai siekiama tarnauti visoms gyvoms būtybėms, na ir žinoma krikščionybėje, kad ir Kristaus savo mokiniams plaunančio kojas scenoje. Apibendrinat, Levinas išgrynino universalų asmenybinės brandos, dvasino augimo ir tiesiog tapsmo žmogumi kelią.

Parengė:
Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Baranova, J. (2004). XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu.
Jonkus, D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai.
Levinas, E. (1994). Etika ir begalybė.
Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas.
Platonas (1995). Timajas. Kritijas..
Seneca, L. A. (1997). Diatribės.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code