Ar meilė, kaip fizinė aistra, nėra grėsmės šaltinis?

kauke

„Tarp žmogaus širdį jaudinančių aistrų yra viena, liepsninga, nesutramdoma, kuri vieną lytį padaro reikalinga kitai; aistra siaubinga, niekinanti visus pavojus, įveikianti visas kliūtis; savo siautuliu ji, rodos, gali sunaikinti žmonių giminę, kuriai jai skirta išsaugoti. Kuo pavirs žmonės, tapę auka šios nežabotos ir grubios aistros, nežinančios nei gėdos, nei saiko, ir kasdien kraujo kaina atsikariaudami savo meilės objektą?“

[Ž.Ž. Ruso]

Režisierius S. Kubriko filme „Plačiai užmerktos akys“ pasakoja apie jaunų, gražių žmonių šeimą. Veiksmas vyksta prieškalėdiniu laikotarpiu – mistišku metu, kai laukiama smagiausios metų – šeimos šventės. Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad tai susilaikymo, draudimų metas, tai fizinio bei dvasinio apsivalymo laikas. Filme vyrauja raudonos ir žalios spalvos. Žalia – gamtos spalva, simbolizuojanti harmoniją, saugumą, ramybę, viltį, turinti gydomąją galią, siūlanti stabilumą ir patvarumą. Ji priešinga raudonai spalvai – intensyviai ugnies ir kraujo, energijos, agresijos, pavojų, jėgos, galios, taip pat aistros ir geismo, bei meilės spalvai.

Ši šeima priklauso viduriniajai socialinei visuomenės klasei. Vyriškis verčiasi, viena atsakingiausių, kur sprendžiasi gyvybės ar mirties klausimai, gydytojo profesija. Moteris – nedirbanti, dukrele namie besirūpinanti mama. Palikę mažąją auklei, jie linksminasi vyro paciento, priklausančio elitui, surengtame prabangiame, prašmatniame pobūvyje, kur akį traukia tobuli moterų kūnai, išryškinti puošniomis vakarinėmis suknelėmis. Kūnai manevruoja, tampa seksualumo įrankiais. Atsiskleidžia Vakarų mąstymui būdingas dualizmas – to, kas kūniška, ir to, kas dvasiška, skirtis. Siela ir kūnas – normalios žmogaus dalys. Tačiau toks dualizmas lemia didžiulius prieštaravimus. Neva kūnas – tai išorė, o siela, protas, dvasia – vidus.

Taigi filme šampanas liejasi laisvai, panardina į apkvaitusią būseną ir aistros tampa sunkiai valdomos. Moteris sukasi šokio sukūryje, tačiau svetimo vyriškio vengro glėbyje. Jos vyras flirtuoja su supermodeliais. Moteris stebi savo vyrą. Baimė prarasti artimą žmogų, gimdo nepasitikėjimą, kurį sustiprina vengro tiesmukiškas pasiūlymas, likti dviese, prisidengus Renesanso epochos meno kūrinių „ekskursija“. Tačiau moteris linkusi saugoti ištikimybę savo sutuoktiniui. O vyriškis, tarsi srovės nešamas, per vieną žingsnį balansuojantis prieš geismo bedugnę. Jis leidžiasi už parankės vedamas dviejų žavių moterų, jų žodžiais tariant – „kur baigiasi vaivorykštė“. Ir kažin, kaip toli jis nukeliautų, jei staiga nebūtų pakviestas namų šeimininko. Vakarėlyje pradeda ryškėti ir kiti aukštuomenės atsipalaidavimo būdai. Jauna graži moteris turtingo garbingo amžiaus vyriškio glėbyje, save žudo narkotikais.

Kodėl šis įsipareigojęs „senpalaikis“ smaginasi su jauna gražuole? Erotika, šiuo atveju, paverčiama grynai medžiaginių ekonominių santykių išraiška. Šiuolaikiniame pasaulyje turtingas verslininkas šalia savęs privalo turėti seksualią merginą, žadinančią lytinius troškimus, keliančią visuotiną pavydą tam, kuriam ji „priklauso“. Moters seksualumas, prabangi apranga rodo vyro statusą, socialinį gebėjimą turėti tokią privačią nuosavybę kaip seksualią merginą, o kartu jo „kietumą“, „vyriškumą“, falinį pajėgumą tapti nugalėtoju visuomeniniame kovos lauke. Mergina savo kūną paverčia preke, nes įtakingas asmuo suteikia jai geras gyvenimo sąlygas, parūpina aprangą, būstą, prabangą, leidžiančią jai būti ypatingai ir vertai visų, kuriems ji neprieinama, dėmesio. Tai – ekonominė erotika.

Algis Mickūnas savo knygoje „SUMMA EROTICA“ atskleidžia Thorsteno Webleno mintį: „Ekonomikos plotmėje žmogus – jo tapatybė – lygus jo turtui. Kitokio žmogaus nėra. Ir erotika tampa tik ekonominių priežasčių padariniu.“[1]

Grožio karalienė, tapusi šių namų šeimininko apyvokos įrankiu, taip pat paneigia bendruomenės puoselėjamas vertybes: šeimos instituciją, padeda vyrui ardyti ištikimybės saitus, griauti pareigas.  Ji cheminiais preparatais mėgina susigrąžinti prarastą dvasinę pusiausvyrą, ieško užmaršties ir nusiraminimo, taip balansuodama ties susinaikinimo riba.

Šiame vakarėlyje narkotikų perdozavimas jai pasibaigia laimingai dėka šalia atsiradusio gydytojo, parodyto jo rūpesčio, žmogiškumo ir supratingumo.

Tačiau filmo istorija ties šia vieta nesibaigia. Ji tik prasideda, įgauna pagreitį ir įsibėgėja. Linksminimąsi, pagardindami kanapės skoniu, pora pratęsia savo šeiminėje lovoje.

Atvirumas – tai tiesumo pasireiškimas. Viena vertus – būtina nuoširdžios draugystės sąlyga, kita vertus, pernelyg „apsinuoginęs“ gali skaudžiai žeisti.

„Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina gilyn į save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos,“ rašė Jurga Ivanauskaitė.

Paveikta „žolės“ dūmų, moteris pradeda nuoširdumo žaidimą. Ji atskleidžia savo sutuoktiniui slaptas erotines svajas: kaip jos kūnas geidė vyriškio. Tam troškimui sukelti užteko tik trumpos akimirkos – vieno žvilgsnio „siųstos“ žinutės.

Kito žvilgsnis yra nukreiptas į mane ir aš jį aptinku ne kaip objektą pasaulyje, bet kaip suvokimą to, kad esu apžiūrinėjamas. Kito žvilgsnis visada nurodo manąjį savęs patyrimą. Būti matomam – tai reiškia būti objektu kitam. /…/ Kitas objektyvuodamas mane pasiglemžia mano laisvę, ir atvirkščiai – objektyvuodamas kitą aš paneigiu jo laisvę,“[2] – interpretuoja Sartre‘o pateiktą žvilgsnio fenomeną Dalius Jonkus.

Moteris prisipažįsta, kad vardan vienos nakties bevardžio svaigulio, ji būtų atsižadėjusi brangiausių, artimiausių žmonių: vyro ir netgi dukros. Būtų paaukojusi viską. Michelio Foucault svarstymai patvirtina erotikos redukciją į šeimą. Šeimoje reikalaujama, kad tėvai mylėtų vaikus ir vienas kitą. Reikalaujama mylėti – bet ne erotiškai. Mylėti reikia pagal bendruomenės taisykles, vykdant pareigą. Meilė tampa kito žmogaus prisijaukinimu ir pripratimu. Tačiau, kaip Algis Mickūnas, pastebi, jeigu nėra eroso aistros ir ugnies, meilė neturi užtektinai galių išlaikyti dviejų žmonių ar visos šeimos ryšį. Erosas – tai ne seksas.

„Seksas neturi tęstinumo: jį sudaro biologinis perteklius, jo išliejimas, o paskui jo mirtis.“[3]

Seksualumas tampa svarbus tada, kai yra draudžiamas. Mėginimas išvengti lytiškumo sukuria tokią terpę, kurioje jis prasiveržia lyg tvanas. Kuo labiau šiuo „blogiu“ piktinamasi, kuo griežčiau jis draudžiamas, tuo stipriau prasiveržia. Eroso vietą užima pornografija.[4]

Moteris, tarsi Zigmundas Freudas, atskleidžia vyrui užslopintus erotinius vaizdinius. Ji tampa jo psichoanalitike. Parodo, kaip tie vaizdiniai iškyla pasąmonėje: ko negalima galvoti, įsivaizduoti, jausti ar daryti. Slepiami norai, slapti troškimai tarsi nusikaltimai priverčia vyriškį klajoti naktiniu miestu. Tarsi vedžiojamas nematomos jos rankos, klaidžioja aistrų labirintu.

JAV neuropsichiatrė Louann Brizendine rašo: „Su seksu susiję vyro galvos smegenų centrai yra maždaug dukart didesni nei analogiškos moters smegenų struktūros. Šių galvos smegenų centrų dydis turi reikšmės vyrų ir moterų mąstymo apie seksą, reakcijos į seksualinius dirgiklius ir seksualinių potyrių skirtumams. Vyrai tiesiogine prasme apie seksą mąsto dažniau nei moterys. /…/ Už seksą atsakinga vyrų smegenų sritis ir seksualinės informacijos apdorojimo pajėgumas yra dvigubai didesni nei moterų. Jei moterys turi aštuonių juostų autostradą emocinio turinio informacijai cirkuliuoti, vyrai šiam tikslui teturi siaurą kaimo keliuką, tačiau vyrų minčių apie seksą administravimo centras yra O‘Hero oro uosto dydžio, o moterys šiam reikalui teturi nedidelį nuošalų oro uostą, kuriame leidžiasi maži ir privatūs lėktuvėliai.“[5]

Vyriškis atsiduria slaptosios bendrijos kaukių apeigose. Kaukės suteikia žmogui galimybę persikūnyti, tapti anonimišku. Sakoma, kad pasaulis – tai scena, o žmonės – aktoriai. Veidas, pasak Emmanuelio Levino, yra tai, kas simbolizuoja tarpžmogišką santykį – kito asmens artumą. „Veidas manęs prašo ir man liepia,“ – rašo filosofas knygoje „Etika ir begalybė“. Veidas – nuogiausia žmogaus dalis. Jis atviras kitų žvilgsniams, vėjui, saulei, lietui. Veidas pabąla iš pykčio, parausta iš gėdos, susijaudinimo ar drovumo. O kaukė yra tai, kas žmogų slepia. Tai karnavalo atributas, nuspalvintas auksinės spalvos, dekoruotas įvairias papuošimais ir dirbtinais deimančiukais. Karnavalas – hedonizmo apraiška, malonumų šventė. Šiame išrinktųjų pobūvyje kūniški malonumai – galutinis tikslas. Vyriškis, tarsi prikaustytas, stebi aplinką, tarsi užhipnotizuotas, užburtas kūnų vaizdinių, net įspėtas apie jam gresiantį pavojų, neįstengia pasitraukti.

Arvydas Šliogeris įvadiniame Martyno Heideggerio Raštų straipsnyje „Martynas Heideggeris: Kaukė ir būtis“  pasakoja apie graikų dievą Protėją:

„Labiausiai jis glumindavo formos neturėjimu ir nepastovumu,“ – rašo filosofas. „Protėjas buvo nepagaunamas ir nesuvokiamas, nes vieną akimirką įsikūnydavo į vieną pavidalą, o kitą akimirką jis galėdavo virsti kuo kitu. Ir tų pavidalų buvo be galo daug. Dabar barzdotas senis aplipęs jūržolėmis ir maurais, kitą akimirką – grakšti žuvis, žėrinti vaivorykštiniais žvynais, tai – dieviško grožio mergelė, tai – gelmenų šliužas, ir taip be galo. Protėjas galėjo būti bet kuo, kartu būdamas niekuo. Jis turėjo tūkstantį veidų, ir nė vienas nebuvo tikras. Nesuskaičiuojamos kaukės ir buvo jo veidas. Protėjo provaizdis yra talpi metafora, atskleidžianti esmingą žmogaus buvimo šioje žemėje bruožą, kurį galima pavadinti kaukės sindromu arba kaukės ilgesiu. Žmogus, gyvenantis tarp kitų žmonių, kone visada dėvi kokią nors kaukę. Beveik niekada jis neegzistuoja kaip jis pats ir beveik visada kitiems ir pasauliui pasirodo kaip kas kita, negu jis yra iš tikrųjų. Dar keisčiau yra tai, kad kaukė tarsi priauga prie jo tikrojo veido, ir žmogus su ta kauke visiškai sutampa, net sau pačiam atsiveria ne kaip jis pats, o kaip jo savastimi tapusi kaukė. Kaip kaukė žmogus egzistuoja ir sau, ir

kitiems. Negana to – ir tai yra žmogaus keistumo apogėjus, – sutapdamas su savo kauke, net į pasaulį žmogus pradeda žvelgti nebe savo, o kaukės akimis. Kaukė tampa savotiškais akiniais, iškreipiančiais regimojo pasaulio vaizdą, tiksliau pasakius, tikrąjį pasaulį pakeičiančiais jo regimu vaizdu. Kaukėtas ir akiniuotas žmogus mato nebe pačius daiktus, o tik jų regimybę. Kaukė tampa visuotine žmogaus lemtimi ir net jo antrąja prigimtimi.“ [6]

Vyras smaginasi karnavale, o moteris sinchroniškai sapnuoja. Jos sapnas atitinka išorinę pobūvio realybę. Jos nuojauta, vidinis vaizdinys – archetipinis procesas, vykstantis pasąmonėje, atitinka „tikrovę“. Ji regi save orgijos įkarštyje. Ji šaukia ir verkia per miegus.

„Sapnas yra nedidelės spalvotos durys į giliausią ir slapčiausią sielos dalį, į tą kosminę naktį, kurioje siela buvo daug anksčiau. /…/ Sapnuose mes tampame gilesniu, visuotesniu, tikresniu, amžinesniu žmogumi, dar stovinčiu pirmapradės nakties tamsoje, kur jis vis dar buvo visa ir visa buvo jame, kai jo vieninga prigimtis dar buvo laisva nuo visų ego priklausomybių. Iš šios visa vienijančios gelmės kyla sapnas, kad ir koks jis būtų vaikiškas, groteskiškas ar nemoralus,“ – štai taip poetiškai sapnus aiškina C. G. Jungas.[7]

Vyras apstulbęs klausosi moters pasakojimo sapno. Jo veide spindi išgąstis, įtarimas, nepasitikėjimas. O kas tuomet, jei ir jo žmona yra persirengėlė?

„Visa, ką žinau, bet šiuo metu negalvoju; visa, ką anksčiau žinojau, bet pamiršau; visa, ką patyriau pojūčiais, tačiau protu nesuvokiau; visa, ką nesąmoningai ir nedėmesingai jaučiu, galvoju, prisimenu, noriu ir darau; visi būsimi dalykai, kurie manyje dar tik formuojasi ir kuriuos suprasiu daug vėliau, – visa tai sudaro pasąmonės turinį,“[8] – mąsto C. G. Jungas ir aš, žiūrovė, kartu su juo.

Visgi vyras įstengia nusimesti savą kaukę. Jis raudodamas, tarsi mažas vaikas, išpasakoja žmonai savo kliedesių klajones. Ir tik dėka abipusio nuoširdaus atvirumo ši šeima išsaugo meilę ir santuoką. Ir tik padarius savyje „generalinę tvarką“ galime nukenksminti nuoskaudas ir atleisti. Atleisti – sąmoningai pamiršus, atsikračius įvykių, nuvarius juos nuo scenos, kad nebešmėžuotų daugiau prieš akis.

Atsakymui į klausimą – „Ar meilė, kaip fizinė aistra, nėra grėsmės šaltinis? – renkuosi austrų psichologo, psichiatro V. E. Franklio mintis:

„Meilė – tai pirminis reiškinys kaip ir seksas. Paprastai seksas yra vienas iš meilės išraiškų būdų. Seksas pateisinamas, net pašventinamas, kai tik jis tampa, ir kol jis būna meilės variklis. /…/ Seksas veikiau yra išraiška to maksimalaus bendrumo, kuris vadinamas meile.“[9]

Parengė:
Živilė Filmanavičiūtė

Post Scriptum:

Dėl Nicole Kidman Tomas Kruzas paliko savo pirmąją žmoną, taip pat aktorę Mimi Rogers. Pora kartu nusifilmavo dviejuose projektuose: dramoje „Tolimas kraštas“ (Far and Away, 1992 m.) ir Stanley Kubrick režisuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999). Netrukus po pastarojo filmo Nicole ir Tomas išsiskyrė.



[1] Mickūnas A. SUMMA EROTICA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P. 14
[2] Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// Kito problema Sartre‘o fenomenologinėje antropologijoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009. 185
[3] Mickūnas A. SUMMA EROTICA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P. 16
[4] Mickūnas A. SUMMA EROTICA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P. 17
[5] Brizendine L. Moters smegenys. Vilnius: Baltos lankos. 2013. P.120, 121
[6] Heideggeris M. Rinktiniai raštai//Šliogeris A. Martynas Heideggeris: Kaukė ir būtis. Vilnius: Mintis. 1992. P. 5,6
[7] Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.516
[8] Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.514
[9] Frankl V. Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008. P. 120,121

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code