Generatyvi vaizduotės funkcija Romano Polankio filmuose (remiantis Kristupo Saboliaus tekstais)
Niekada negalima priversti, kad kas nors būtų tuo, kuo jis nėra.
[Parmenido (apie 540-480 pr. Kr.) tapatybės dėsnis]
Deleuze‘ui filosofijoje buvo labai svarbus veiksmažodis. Nes veiksmažodis, anot jo, atskleidžia įvykį (evenement). Tai viena pamatinių Deleuze‘o prasmės koncepcijos sąvokų. (Baranova J. Kantas ir transcendentalinis Deleuze‘o empirizmas // Žmogus ir žodis, 2013, IV, Nr. 15. Deleuze‘o prasmės teorija: transcendentalinė logika versus formalioji logika. 11 pusl.) Todėl išsikėliau sau klausimą, ką gi reiškia veiksmažodis “generuoti”? Pažvelgiau į sinonimų žodynėlį ir atradau štai tokius generavimo “dublikatus”: tai ir gimdyti, ir platinti, ir atgaminti, ir sukurti, ir sukelti, ir gaminti, ir sužadinti. Foucault vartojo dublikato sąvoką, reiškiančią, anot Deleuze‘o, pasikartojimą, dubliavimą, to paties grįžimą, įplyšimą, nepastebimą skirtumą, susidvejinimą ir lemtingą įtrūkį. (Deleuze G. Derybos, p. 133-186 III Skyrius „Michelis Foucault“. P. 136) Taigi sekantis mano klausimas: “Kokia gi generatyvi vaizduotės funkcija?” Peršasi loginis atsakymas: vaizduotė gimdo, platina, t.y. daugina, atgamina, sukuria, sukelia, net gi gamina, sužadina įvykius. Taip, tačiau „vaizduotė“, mano supratimu, K. Saboliaus interpretacijoje pradeda sutapti su patologijos – su pačios „psichozės“ fenomeno apibrėžimu.
Romano Polankio filmas „Nuomininkas“ (1976 m.) man paliko slogų įspūdį. Kas yra nuomininkas? Tai žmogus laikinai besinaudojantis patalpa ar kažkokiu kitu daiktu atsilygindamas savininkui pinigais. Tai žmogus neturintis nuosavo būsto. Perfrazuojant, galima pasakyti – neturintis savo vietos, o dar aštriau – neturintis savasties, tapatybės. Sabolius, remdamasis Descartes‘o mąstymo ir tįsumo sampratomis, savo straipsnyje „Tapatybė ir kitybė kaip vizualumo forma“ ieško žmogaus prigimties šaltinio ir kelia klausimą: kiek turiu save dalyti, kad atrasčiau pirminį ir nedalomą daikto savasties būvį? (Kinas ir filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 77) Jis interpretuoja girto Trelkovskio, pagrindinio filmo herojaus, kalbą apie tapatybę: “Pasakyk man… kurią tiksliai akimirką… individas nustoja būti tuo, kas jis yra. Žinai, aš nemėgstu komplikacijų. Nukirsk man ranką, aš sakau: “Štai aš ir mano ranka.” Nukirsk man kitą ranką. Aš sakau: “Aš ir dvi mano rankos.” Išimk… išimk mano skrandį, mano inkstus, jei, tarkime, tai būtų įmanoma… Ir aš sakau: “Aš ir mano vidaus organai.” Ar klausaisi manęs? O dabar nukirsk man galvą… Ar man tuomet reikėtų sakyti: “Aš ir mano galva” ar: “Aš ir mano kūnas.” Kokią teisę turi galva pasivadinti manimi?”(Kinas ir filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 76)
Taigi, kokią funkciją atlieka žymusis Descartes‘o posakis – Cogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“)?
Sabolius kartu su herojumi atlieka išdaiktinimo procesą, suabejoja dekartiškąja abejone, atskleidžia, jog vaizduotės veikiamas subjektas ima lydytis. K. Saboliaus “kepama” vaizduotės tema, interpretuojant šį filmą, yra gana klampi – iliuzijos dominavimo tema. Vaizduotė rizikuoja paklaidinti, nuvesti mus į šunkelius. Manau, šis filmas apima daugiau psichozės temą, nei vaizduotės. Psichozė – tai kontakto su mus supančia realybe praradimas. Tai – gili egzistencinė krizė, kai smegenys klaidingai interpretuoja vidinius išgyvenimus, paversdamos juos išoriniais stimulais. Jos metu žmogus pasimeta, išgyvena didelę psichologinę įtampą. Žmogui atrodo, kad jis prarado save. Jis nebejaučia ribos tarp savęs ir kitų, t.y. nežino, kur baigiasi jis pats, o kur prasideda kiti. Anot Saboliaus, Polanskio filmas atlieka tapatybės destrukciją. Sabolius pasitelkia Lacano veidrodžio sąvoką, kuri žymi dvilypumą, nusigręžimą nuo tikrovės. Jis rašo, jog režisierius sustato du veidrodžius – vieną priešais kitą, t. y. Trelkovskį priešais Simone Choule, vyrą priešais moterį. Kai Trelkovskis žvelgia į veidrodį, jis yra Trelkovskis ir Simone Choule vienu metu. Šiame konflikte, pasak Saboliaus, veidrodis veikia kaip pertrūkis, skylė, tuštuma, kurioje “tamsios jėgos rodo spektaklį”. Saboliui “kitaip matyti” tolygu “tapti kitu”. Mano supratimu, šiame filme parodoma, kaip logiškas mąstymas palaipsniui, veikiamas išorės – kaimynų, Simone Choule pažįstamų, aplinkybių, virsta padriku. Vyriškio psichozė primena košmarišką sapną. Jis išgyvena kelias realybes, supranta pasaulį kitaip nei anksčiau. Jam atrodo, kad kažkas jį persekioja, nori su juo susidoroti, kontroliuoja jį. Pasireiškia kliedesiai, tariamas nesamų dalykų jutimas. Tai, jau nebe vaizduotės žaidimai, o pati liga. Vaizduotė nekuria tam, kad tik sukurtų. Jos kūryba turi grįžtamąjį ryšį su suvokimu. Sukurti produktai, nors jie ir yra įsivaizduojami, yra suvokiami, jog tai ne realybė. Vaizduotės produktai, fantazmai, nebūtinai turi būti priimami kaip realūs. Mes turime daugybę įvairiausių fantazijų, kuriomis peržengiame dabartį, tai kas yra, atveriame įžvalgomis tam tikras naujas galimybes, esmes. Mūsų fantazijos reikalingos tam, kad paneigiant atskleistume naujas suvokimo galimybes. Vaizduotė skleidžia naujas galimybes, sako ir K. Sabolius. Tačiau vaizduotė nurodo į tai, ką galime suvokti. Vaizduotė, praradusi grįžtamąjį ryšį su sveiku protu, savo generatyvia funkcija pradeda kurti ligą. D. Jonkus polemizuoja su požiūriu, kuris bando visiškai atskirti vaizduotę arba patį suvokimą redukuoti į vaizduotę, kitaip sakant, suvokimą suprasti, kaip išvestinį iš vaizduotės. D. Jonkus teigia, kad tai yra neįmanoma. Vaizduotė paklusta tam tikriems suvokimo dėsningumams. Kitaip sakant, vaizduotė nėra tapati su įsivaizdavimu ar fantazija, kuri kuria neegzistuojančios realybės vaizdinius. Vaizduotėje mes patiriame dalykus tarsi juos matytume, tarsi juos užuostume, tarsi juos girdėtume, tarsi juos liestume, tačiau išlaikome gebėjimą juos skirti nuo realybės. O kai prarandamas ryšis su tikrove, mano supratimu, tai yra jau nebe vaizduotė, o patologija, kuriai būtinas gydymas.
Generatyvia jėga filme tampa ne vaizduotė, o psichozė, pasižyminti tokiu stiprumu, jog sukelia neadekvatų personažo elgesį. Subjektas tampa priklausomas nuo ligos.
Filmo siužetas pasakoja apie lenką, išsinuomavusį butą, kuriame gyveno Simone Choule, iššokusi pro langą, nes norėjusi nusižudyti. Saboliui ligoninėje gulinti mergina turi bendramatiškumo su Descartes‘o vaško gabaliuku. Ji primena jam išvalytą vašką nuo antrinių savybių; praradusį savo formą, t.y. atvaizdą. O galbūt ji tiesiog sumaitotas žmogus, sunaikinęs save, ir tai tik likę žmogaus trupiniai? Atvirkščiai, išlaikę tik antrines savo savybes, o ne pirminę žmogaus idėją?
Jau Plutarchas (apie 45-120 m.) daug dėmesio skyrė žmogaus būdui, psichologiniams niuansams, svarstė tapatumo problemą, keldamas klausimą: “Ar laivas, kurio senos lentos pamažu keičiamos naujomis, yra tas pats laivas ar kitas?” [Plutarchas Chaironietis. Tesėjo laivas] Šis Plutarcho klausimas galėtų būti adresuotas kitam Romano Polankio filmui „Pasibjaurėjimas“ (1965 m.), pasakojančiam apie merginą, dirbusia grožio salone, tarsi moterų kūnų remonto fabrike, veido kaukių teatre. Mergina, veikiama išorinės aplinkos, palaipsniui užvaldoma vis didesnės apatijos, susvetimėjimo jausmo, kankinama nemigos tolsta nuo pasaulio. Jos akivaizdus vangumas, pasireiškia sulėtėjusiais judesiais, sustingimu. Atvirkščiai, nei filme „Nuomininkas“, filmo herojė agresiją nukreipia ne į save, o į aplinką – įvykdo kelias kraupias žmogžudystes, praradusi sveiką nuovoką. Psichikos liga paveikia mąstymą, elgesį bei reakciją, nuslopina jausmus.
Kitame savo straipsnyje “Filmas ir nereprezentuojanti vaizduotė” Sabolius, interpretuodamas Aristotelio minimo gydytojo Alkamajonu iš Krontos žodžius, kad žmonės miršta todėl, kad negali susieti pradžios su pabaiga, teigia, kad vaizduotės griebiamasi tada, kai norima įveikti trūkstamą plyšį, “ji pasitelkiama kaip kartis, kuri leidžia – pakeičiant savo gyvenimą – peršokti pradžią ir pabaigą skiriančią bedugnę”. (Kinas ir filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 153) Manau, ši interpretacija ne visais atvejais teisinga, o Polankio filmas „Pasibjaurėjimas“ yra akivaizdus įrodymas to, jog “vaizduotės kartis” ne visada gali būti vaistais nuo asmenybės žlugimo. Trūkinėjančios, skeldėjančios sienos plius vaizduotės koncentratas išreiškia formulę, kurios pasekmėje lenda fantomų rankos iš plyšių. Vietoje šuolio per nežinomybės bedugnę, prasmengama pamėklių pasaulyje.
Sabolius, remdamasis Charlie’o Kaufmano filmu „Sinekdocha, Niujorkas“ (2008 m.), interpretuoja, ką reiškia sukurti savo gyvenimą. Jam tai reiškia, atsižvelgiant į paminėtą filmą, pakeisti savąjį gyvenimą, išsižadant to, kas jame atrodo tikra ir patvaru, nesipriešinant vaizduotės srovei, paklūstant jos beprotybei ir chaosui. Regėti savo išnykimą tampa didingiausiu vaizduotės tikrovės reginiu, nes šitaip mirštama, anot Saboliaus, laimingu. (Kinas ir filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 166)
Aš manau, labai svarbu vaizduotę suprasti kaip vaizduotę, atskirti ją nuo atsiminimų, o tai pasiekti galime tik suvokimo atžvilgiu. Vaizduotės produktas, kaip vaizduotės, įgyja prasmę tik tada, kai mes darome tam tikras distinkcijas, sako D. Jonkus: čia yra suvokimas, čia – įsivaizdavimas, o čia – atsiminimas.
Parengė: Živilė Filmanavičiūtė
Naujausi komentarai