Savęs pažinimas ir sugrįžimas į savo giliausią savastį

skarabejus

 

Proklui ir kitiems neoplatonikams savęs pažinimas (he heauton gnosis) yra visos filosofijos pradžia (arche), kuri pagrįsta anamnesis arba atsiminimu, kuris suprantamas kaip žmogiškos prigimties pažinimo – tai yra grįžimo (epistrophe) ir atsitraukimo nuo nepanašumo link panašumo, nuo atvaizdo link jo archetipo, nuo įvairovės link vienybės. Sąvoka epistrophe pros heauton, kaip grįžimas į giliausią savęs tapatybę, gali būti laikomas susitelkimu intelekto lygyje. Nous atitinka formas ir pažįsta save pažindamas jas. Šis dieviškas savęs pažinimas yra noetinės būties pažinimas, „o ne pažinimas mistinės asmeninės savasties.“

Neoplatonikams visa, kas yra savirefleksija, turi atskirą nuo kūno (choristen ousian) egzistenciją. Savirefleksijos dėka siela „filosofuoja“ – tai yra siekdama Delfų Apolono ištarme realizuoja nemirtingą savęs esmę. Nors tokie nepašvęstieji, kaip A. D. Nock, Delfų priesaką „pažink save‘ (gnothi seauton) gali interpretuoti ir suprasti kaip nurodymą „save laikyti savęs žmogumi, o ne dievu“, tačiau tokia interpretacija viso labo atitinka jų pačių gyvenimo koncepcijas. Mirtingumo realizavimas (Sufijų fana prasme, atitinkančią plotiniškąjį visko „pašalinimą“) paradoksaliai atskleidžia žmogaus egzistavimą patvirtintame dieviškame eidose (Sufijų baqa).

Hermėjas iš Aleksandrijos, Sirijano mokinys, komentuodamas Platono tekstą (Phaedrus 229 c-230a), tvirtina, kad akivaizdu, jog tas, kuris pažįsta save, žino viską (delon gar hoti ho heauton gnomus ta panta oiden: In Phaedr 31.15c). Filoponas netgi mano, kad filosofas, grįždamas į save ir studijuodamas sielos prigimtį, aktyviai grynina save kathartikos energei. Remiantis L.P. Gerson: „savęs pažinimas yra pažinimas to, kas yra virš mūsų, nes padarinys glūdi priežastyje ir tas, kuris nori pažinti antrąjį, turi pažinti pirmąjį.“

Šis „grįžimas į giliausią savastį“, reiškia keliavimą išgryninimo keliu ir tiesos įžvelgimą savyje prisiminimu, kurį pažadina maldos, apeigos, iniciacijomis (teletai) arba filosofijos praktikavimas, suprantamas kaip dialektikos mokslas. Diskursinės dialektikos kontekste anamnesis reiškia priežasties ir padarinio suvienijimą, savęs pažinimą, kuris pasiekiamas sugrįžtant į save. Metafizikos ir teologinio mito srityje dialektinio mąstymo eiga vaizduoja „įkalintos“ dievybės išlaisvinimą, o greičiau jos projekcinę manifestaciją (ba), kuri kažkada buvo dievas (neter) tarp kitų dievų (dieviškų archetipų, noetinių intelektų, dvasinės šviesos akhu) ir dabar nusileido į kūną.

Nuskaistėti ir atgimti faraonu (anthropos teleios, tobulo philosophos paradigma, Maat mylėtoju) reiškia pasiruošti grįžimui į dievų draugiją Danguje, kaip pavaizduota Platono „Faidre“, bei nesuskaičiuojamuose Egipto tekstuose.

Šis grįžimas į mūsų mąstomas priežastis visų pirma diskursyvių pažinimu (episteme), o vėliau nediskursyviu savęs pažinimu yra atliekamas padedant „karo ir išminties mylėtojai“ Atėnei, kuri apgyvendina mus, Tėvo prieglobstyje (to hormo tuo patros: Proklas In Crat. CLXXXV, p. 113.2) – tai yra dieviškame Nous noetinėje Atum-RA pilnatvėje. Šios išgrynančios ir „intelektą pažadinančios“ apeigos (egersinoosi teletesi) veda į išmintį (sophia) – į galutinį filosofijos tikslą. Pats kilimas būtų neįmanoma užduotis be Atumo intelektualinių spindulių pagalbos ir malonės, jo bau pavidalo galių, „vedančių į skaisčiai šviečiančią išmintį‘ (sophies erilampeos hegemones), kuri atskleidžia „šventų mitų apeigas ir iniciacijas“ (orgia kai teletas hieron anaphainete muthon), kaip pažymėmi Prokolas ketvirtajame himne.

Tokia atskiros sielos (ba) padėtis, kuomet ji suprantama, kaip švytintis dieviško Ba atvaizdas (tut), reiškia, kad „visi sklaidos ir grįžties aktai vyksta panašumo dėka“, kadangi vien tik dieviškas Nous, stebuklinga Heka akis („tas, kurį Vienintelis Valdovas sukūrė prieš tai, kai atsirado du dalykai… kai jis pasiuntė savo Vienintelę Akį: Coffin tekstai 261) pajėgia mąstyti savo paties noetines Formas, yra būtina pasiekti gryną susivienijimą su dieviškuoju Nous ir jo mąstoma-mąstančia visuma.

Mumyse esantis Nous (mikrokosminis Ra intelekto ba, kaip imago dei, atsispindintis į skarabėjų panašios širdies veidrodyje) „kyla‘ pas savo tėvą Atumą „Ra pasekėjų keliu‘ tam, kad būtų paimtas į jo glėbį, tam, kad patvirtintų sielą prie visatos Tėvo, Visų valdovo (neb tem, kuris yra Atum, kurį Prokolas laiko „tėvišku uostu‘. P. M. Van der Berg pažymi, kad „Proklas turi tai omenyje sakydamas, kad mūsų šviesa yra susieta su gražesne šviesa labiau noetiška ir paprastesne nei epistema šviesa. Per anamnesis siela, (transformuota į akh, šviečiantį intelektą) aktualizuoja vieningą draugiškumo (philia) ryšį, kuris apima visumą apraiškų. Pasak Jamblicho, „šis ryšys veikia per neišsakomą bendrumą“.

Būdamas „negyva“ ir atsiribojusi nuo panašių į mitą gyvenimo istorijų, kaip kad Heraklis yra atsiribojęs nuo jo eidolon, žemesnio įvaizdžio, pats (autos) džiūgaudamas pilnatve kartu su nemirtingais dievais, siela gali atsiminti savo dievišką tapatybę. Tam tikra prasme tai yra visiškai ne jos tapatybė, jei ji neatsiskyrusi nuo žemesnės sielos, nuo negryno psichinio palikimo ir nėra perkelta į Ra saulės laivą, į plotiniškają Nous, kur kiekvienas dieviškas intelektas yra įtrauktas į amžiną Tėvo veido kontempliaciją, ir neturi jokių žemiškų prisiminimų.

Siela-intelektas yra integruota į pantheos pergalę, kuri apima visus dievus. Savo archetipinėje vienybėje ji apima visą visatą, kaip Visybės Valdovas (neb tem), Egzistuojantis Vienis (hen on) šnekant neoplatoniškais terminais. Atumas kaip Heka (stebuklinga kūrybos galia, aukščiausia Magija) iš savo lūpų išspinduliuoja visa, kas egzistuoja (neten un), sukurdamas „pasikartojančius milijonus“. Remiantis tokiu požiūriu, visas daugiapakopis kūrinys yra teofanija, Automo savęs atskleidimas per stebuklingą Heka galią, kuri galiausiai suveda visas apraiškas (kheperu) atgal į jų galutinę ištaką. Th. McEvilley rašo, jog „orfikai manė, kad išsilaisvinimas įgaunamas savo dieviškosios prigimties prisiminimo dėka, o Platono prisiminimų doktrina numato, kad reikia tapti visažiniu. Orfikų tradiciją atspindinčiuose Platono tekstuose yra pasakyta (kaip dažnai sakoma upanišadose), kad pažinimas yra nediskursyvus ir negali būti perduotas žodžiais. Kaip ir Indijoje etiškai pabrėžiamas įprastinių geismų atsisakymas. Šnekėdamas orfikų terminais „Kratile“ (493), Platonas sako, kad geismas apverčia sielą „aukštyn kojom“ ir panardina žemyn į materiją: užmaršus sielos geismas laiko ją įkūnytą ir šis troškimas turi būti pataisytas prisimenant sielos tikrąją prigimtį…

[Algis Uždavinys. Iš anglų k. vertė Žilvinas Svigaris]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code