Apie blogybių priežastis pasaulyje

kamJie aiškiai pripažįsta, kad pasaulis smarkiai sugedęs išžmonės nesivadovauja sveiku aukščiausiu protu, kad padorieji kankinami ir jų niekas nepaiso, o nedorieji viešpatauja, beje, palaimingą pastarųjų gyvenimą jie vadina nelaime, kadangi jis yra kažkoks pasityčiojimas iš būties ir parodymas to, ko nėra. Iš tikrųjų nėra nei karalių, nei išminčių, nei narsuolių, nei šventųjų, jeigu tikrovėje jie ne tokie. Iš to daro išvadą, kad žmonių reikaluose dėl kažkokio atsitikimo kilęs didžiulis sąmyšis. Iš pradžių jie lyg ir krypo į Platoną, sakydami, kaip ir jis, kad dangaus sferos senaisiais amžiais sukęsi atgal, iš dabartinių vakarų ten, kur dabar sakoma esant rytus, o vėliau įgavo priešingą sukimosi kryptį. Jie laikė įmanomu ir tai, kad menkesnius reikalus tvarkytų atitinkamai žemesnė dievybė, sutinkant aukščiausiajai, tačiau dabar šį tvirtinimą atmeta kaip kvailą. O dar kvailiau, jų nuomone, sakyti, kad pradžioje gerai valdė Saturnas, po jo – kiek prasčiau Jupiteris, o vėliau valdė visos kitos planetos, nors jie ir pripažįsta, kad pasaulio amžiai skirstomi pagal planetas. Dar jie tiki, kad kintant apsidoms, kas tūkstantis arba tūkstantis šeši šimtai metų, įvyksta svarbūs pasikeitimai. (Apsidų kitimu Kampanela greičiausiai laiko orbitų formų ir padėties pakitimus, kuriuos pastebėjo Kopernikas, lygindamas savo metodo stebėjimų duomenis su Ptolomėjo epochos duomenimis. Remdamiesi įvairiais astrologiniais samprotavimais ir pranašavimais, 1000-siais metais daugelis laukė pasaulio pabaigos. Pats Kampanela laukė jeigu ne pasaulio pabaigos, tai kokio nors didžiulio pasaulinio perversmo 1600 m. Tų metų išvakarėse prasidėjęs Kalabrijos sukilimas ir buvo perversmas, susijęs su tais „lemtingais“ metais.)

Mūsų amžių, matyt, reikia laikyti Merkurijaus amžiumi, nors jis atmainingas dėl didelių susijungimų (Kampanela turi omenyje planetų susijungimą.), ir lemtingai veikia anomalijų grįžimas. Galų gale jie tvirtina, kad laimingas tas krikščionis, kuris pasitenkina tikėdamas, jog toks didelis sąmyšis kilo dėl Adomo nuodėmės. Jie taip pat mano, kad nuo tėvų ant vaikų krinta veikiau bausmės už kaltes, o ne pačios kaltės; tačiau kaltės nuo sūnų vėl grįžta pas tėvus, jeigu šie pro pirštus žiūri į giminės pratęsimą ir gimdė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, atkreipė dėmesio į tėvų parinkimą bei auklėjimą arba vaikus nevykusiai išmokė ir paruošė gyvenimui. Dėl to jie patys uoliai rūpinasi vaikų gimdymu ir auklėjimu, tvirtindami, kad tiek vaikų, tiek ir tėvų bausmės bei kaltės skandina valstybę. Tik dėl to šiais laikais visus miestus apniko bėdos, o dar blogiau, kad nepatyrę gėrio, tas nelaimes vadina taika ir palaima, o pasaulis jiems atrodo valdomas atsitiktinumo. O iš tikrųjų tas, kuris stebi pasaulio sandarą ir įsigilina į žmogaus anatomiją (šioje srityje jie patys dažnai daro bandymus su pasmerktaisiais mirti), į augalų bei gyvulių sandarą ir atskirų jų dalių bei dalelyčių panaudojimą, bus priverstas garsiai pripažinti Dievo išmintį ir jo išankstinį numatymą. Todėl reikia, kad žmogus visiškai atsiduotų religijai ir nepaliaujamai garbintų savo kūrėją, bet gerai ir nesunkiai taip daryti gali nebent tas, kuris tyrinėja ir gerai pažįsta Dievo tvarinius, laikosi jo įstatymų ir, puikiai susigaudydamas savo veiksmuose, žino: Ko nenori pats sau, nedaryk to kitam, ir ko norite, kad jums žmonės darytų, ir jūs darykite tatai jiems. Iš to išeina, kad mes, iš sūnų ir žmonių reikalaujantys pagarbos ir gėrio, o patys jiems šykščiai visa tai dalijantys, tuo labiau skolingi esame Dievui, iš kurio viską gauname, kurio dėka egzistuojame ir kuriame visur kur esame. Šlovė jam per amžius!

[Campanella T. Saulės miestas. Vilnius: Vaga. 2013. P. 103-105]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code