Rimantas Viedrynaitis: filosofinis konsultavimas
Kaip Nietzsche‘s Zaratustra, praleidęs dešimt metų kalnuose, nusileidote pas žmones, t. y., turėdamas ilgą akademinę filosofijos patirtį, pradėjote Lietuvoje dar nelabai girdėtą veiklą – filosofinį konsultavimą. Kas tai yra? Kuo filosofinis konsultavimas skiriasi nuo jau įprastai žinomo pasisėdėjimo pas psichologą ar psichoterapeutą? Ar filosofinis konsultavimas panašus į egzistencinės terapijos kryptį?
Tuose akademiniuose kalnuose praleidau daugiau negu 20 metų ir vis dar viena koja ten esu, kaip ir kiekvienas, kuris nepamiršta praeities, bet kasdien ją vis naujai aktualizuoja.
Dėstymas ir buvo tas akstinas atsigręžti į filosofinį konsultavimą, nes vienaip ar kitaip jis jau vyko kaip integruota darbo dalis: filosofiją paprastai pasirenka žmonės sudėtingi, jiems nepakanka kasdienės rutinos užmaršties, bet reikia atsakyti sau į esminius klausimus, nuo kurių priklauso gyvenimas. Visada paramą šiame klausimų kelyje laikiau savotiška „stalkeryste“ (pirmiausiai, žinoma turiu omenyje Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“): reikia eiti į savotišką zoną, kurioje išsilaiko tik tie, kurių troškimai nėra savanaudiški, bet visada labai asmeniški.
Filosofinį konsultavimą pirmiausiai teko patirti bendraujant su Tomu Sodeika. Lyg ir juokais studentus, išsirikiavusius prie jo kabineto, jis vadindavo „pacientais“, tačiau būtent taip ir jaučiausi, laukdamas savo eilės. Dažniausiai po pokalbio pasijusdavau kaip gavęs galingą ir gaivinantį tyro oro gurkšnį, atrodytų lyg nieko ir neįvyko, bet tas „niekas“ būdavo toks sodrus ir skalsus, kad dar ilgai leisdavo būti stipriu, leisdavo, nė kiek neperdedant, neprarasti vilties.
Matyt toks ir būtų atsakymas: filosofinis konsultavimas yra veikla, kuri leidžia išlaikyti viltį, suteikia jėgų net tada, kai susiduriame su išties rimtais iššūkiais. Internete jau galima rasti filosofinio konsultavimo apibūdinimų net ir lietuvių kalba, dažniausiai praktikuojančių psichoanalitikų puslapiuose, nes Vakaruose, ypač Vokietijoje ir JAV, ši terapijos forma yra gana populiari.
Filosofinis konsultavimas skiriasi nuo kitų terapijų savo metodologija (skirtumų yra ir daugiau, bet šis, man rods, yra svarbiausias). Kaip ir kiekvieno autentiško filosofavimo atveju, taip ir filosofinio konsultavimo atveju, turi vis iš naujo ieškoti geriausio, adekvačiausio būdo kalbėtis su žmogumi, taigi, nėra iš anksto paruošto metodo, kurį visur ir visada galėtum naudoti, bet nėra ir taip, kad to metodo išvis nebūtų. Skirtumai pirmiausiai matosi konsultuotojo ir konsultuojamo santykyje, kuris nėra hierarchiškas, jame nėra įprastos psichoterapijai ar psichoanalizei distancijos, kuomet paradui vadovauja vienas, o kitas dažnai (tikrai ne visada) tėra „diagnozė“, „perversija“ arba „atvejis“.
Tikrai filosofinis konsultavimas yra panašus į egzistencinę terapiją, bet tai nėra tapatūs dalykai. Kaip ir kitose terapijos formose, egzistencinėje terapijoje pirmu smuiku griežia terapeutas – jis parenka metodus, autorius ir autoritetus ir, galiausiai, pats prisiima autoriteto vaidmenį. Filosofinėje terapijoje santykis horizontalus, todėl kartais gali atrodyti, kad „nieko naujo aš nesužinojau“, bet konsultavimo tikslas ir nėra kažkoks švietimas, greičiau supratingas palaikymas.
Filosofija kaip praktika yra žinoma etikos vardu. Kokios sąsajos, skirtumai tarp etikos ir filosofinio konsultavimo?
Etika filosofijoje turi du aspektus, teorinį ir praktinį. Patiems etikams labiau rūpi apibrėžti universalius etiško elgesio dėsningumus, taikymą paliekant nuošalyje. Filosofinis konsultavimas susijęs su tam tikra kalbos savybe, kurią XX amžiuje išgrynino kalbos filosofai, performatyvumu. Nors neįmanoma kalba perduoti išminties (žinios nėra išmintis), bet performatyvus pokalbio pobūdis leidžia tikėtis sėkmingo konsultavimo rezultato. Sakau „leidžia tikėtis“, todėl, kad jokių garantijų nėra, kurias pavyzdžiui suteikia autoservisas. Pats mąstymas yra nuolatos save atrandanti ir prarandanti praktika, kitaip tai būtų nebe mąstymas, o sustingusi žinojimų sistema, kokia pavyzdžiui yra ideologija.
Ar Jūsų pašnekovui yra būtinas kažkoks pamatinis filosofinių „žinių bagažas“? Ar laikotės nuostatos, kad visi žmonės yra kažkiek filosofai?
Paprastai filosofiniam konsultavimui bandoma prikišti, kad jis yra tik išskirtiniams asmenims, filosofams ar bent jau filosofijos bakalaurams. Tiesa ta, kad akademinis filosofinis išsilavinimas kartais yra didesnis trukdis, negu jo neturėjimas. Tai susiję su žmogaus sąmonės jautrumu, kuris prarandamas tada, kai tam tikros žinios tampa „savaime suprantamomis“, nereikalaujančiomis naujo supratimo. Kaip žinia, didžiausias autentiško mąstymo priešas ir yra tos savaimesuprantamybės, o gebėjimą matyti ir girdėti reikia ugdytis. Vieni būna jautresni ir pastabesni, kiti ne tokie jautrūs ar pastabūs, bet išsilavinimas nėra kažkokia lemtinga aplinkybė, neleidžianti žmogui mąstyti.
Kuo filosofas-konsultantas skiriasi nuo koučerio?
Pastaruosius dešimt metų nemažai tenka bendrauti su vaikais, pastebėjau, kad kuo jaunesni mano pašnekovai (jauniausi būdavo 10 metų), tuo jų mąstymas realistiškesnis, aiškesnis, o bėgant metams tas mąstymas apauga įvairiausiomis iliuzijomis, kurios neduoda ramybės ir verčia žmogų elgtis neadekvačiai. Filosofas-konsultantas nekuria iliuzijų, kaip tai daro įvairūs koučeriai. Pastarųjų sukurtos iliuzijos gali duoti rezultatų trumpalaikėje perspektyvoje (pavyzdžiui darbuotojų produktyvumas), bet ilgainiui virsta nereikalinga ar net žalinga sąmonės našta. Gyvenimas yra toks, koks yra – ši tautologija labai talpi, jeigu išmoksti ją priimti, supratimas, kad negali susikurti alternatyvaus gyvenimo ir jį pilnavertiškai išgyventi, išlaisvina žmogų, o įvairios iliuzijos žmogų linkusios įkalinti. Filosofas leidžia gyvenimui vykti, koučeris bando jį perkurti kažkokiam kitam tikslui, kuris nėra pats gyvenimas.
Ar „visa“ [istorine prasme] filosofija gali būti pritaikyta filosofiniame konsultavime? Galbūt prioritetą taikote Antikos ar Viduramžių mąstytojams, o galbūt postmodernizmo atstovams? Kokį kriterijų taikote filosofų ar filosofijos mokyklų, kuriais remiatės konsultavime, atrankoje? Orientuojatės tik į Vakarų filosofiją ar ir į Rytų?
Pačios įvairiausios filosofijos gali pagelbėti filosofiniame konsultavime. Žinoma, tam tikros filosofijos atrodo tarsi specialiai sukurtos filosofiniam konsultavimui, tai, pavyzdžiui, Jūsų minima Antikos arba, greičiau, helenizmo praktinių filosofijų įvairovė, Viduramžių religinės praktinės sistemos. Postmodernioji filosofija yra labai įvairi ir tikrai ne visa tinka filosofiniam konsultavimui, tačiau praktiniai jos aspektai pasirodo labai svarbūs, kai bandome susigaudyti aiškius kontūrus praradusioje tikrovėje. Atranka priklauso nuo pašnekovo, svarbu neužsidaryti kažkokioje konkrečioje filosofinėje koncepcijoje (kartais taip nutinka egzistencinės terapijos atstovams, kai žinomos ar girdėtos vos kelios teorijos), bet leisti pokalbiui tekėti probleminėmis kryptimis, neuždarant jų į iš anksto nubrėžtus rėmus.
Mano filosofinis kelias prasidėjo nuo dviejų, atrodytų, visiškai skirtingų filosofinių stovyklų: Immanuelio Kanto ir Daisetsu Teitaro Suzuki. Artimesnis man buvo būtent pastarasis, kurio tekstus paauglystėje skaičiau su dideliu užsidegimu, o kad būtų dar aiškesnis suvokimas, ne tik skaičiau, bet ir išverčiau į lietuvių kalbą kelis šimtus jo teksto puslapių. Pamenu, mano buvusi studentė kažkada įsižeidė, kai pasakiau, kad filosofija yra tik tai, kas užgimė senovės Graikijoje, o tai, kas vyko Rytuose – nėra filosofija. Taip sakydamas jokiu būdu nenorėjau pažeminti Rytų, priešingai, man visada atrodė, kad tam tikras rytiečių praktiškumas ir filosofinių sistemų integravimas į kasdienes praktikas yra neabejotinas jų pranašumas. Nors, pažvelgus kitomis akimis į Antikos palikimą (kaip daro Pierre Hadot), galima pastebėti, kad filosofijos kaip grynai teorinės veiklos stereotipas susiformavo gana vėlai, apie XIX amžių, kuomet neokantininkai ėmėsi rašyti filosofijos istorijas.
Filosofinio konsultavimo metu mąstymo paradoksiškumas yra viena iš svarbiausių savybių, o tai ištobulinta būtent Rytų filosofijoje, todėl dažnai tenka jos griebtis.
Kokį santykį stengiatės išlaikyti su pašnekovo problema – objektyvų ar subjektyvų? Konsultavime pirmenybę taikote jausmams ar protui, gal intelektui? Ar darote perskyrą tarp tikėjimo ir išminties? Kokią vietą filosofiniame konsultavime užima moralės principai? Misticizmo ar ezoterikos elementai?
Tam, kad suprastum problemos pilnatvę, reikia ją „padaryti sava“, tačiau, panašiai, kaip ir religijotyros atveju, dalykai neturi sukurti „šizofreniškos“ sąmonės. Priešingai – sąmonė turi išlikti vieninga, visiškai skaidri ir budri. Žmogus yra subjektyviai objektyvi būtybė. Šį oksimoroną sugalvojo Kantas, kalbėdamas apie būtinas bet kokio pažinimo sąlygas. Taigi, ir filosofinio konsultavimo metu vyksta susipažinimas per subjektyviai objektyvias sąlygas, neįmanoma kitaip, kaip tik tarus, kad aš ir mano pašnekovas esame bendramačiai.
Jausmai, kaip mus moko Blaise Pascal, yra „pati tikriausia tikrovė“: protas susikuria įvairiausių iliuzijų, jomis patiki, bet tai tik virtualios sąmonės pamėklės; jausmas visada yra čia ir dabar, tiesiogiai išgyvenamas ir tikras. Jeigu nėra proto, tai jausmų intensyvumai lieka neįsisąmoninti, nėra kaip juos suvokti, lieka tik budriai klausytis to, kas vyksta tavyje, bet tada vargu ar įmanomas konsultavimas. Intelekto sąvoka man visada keldavo dviprasmes asociacijas: viena vertus, didesniu arba mažesniu intelektu mes visi disponuojame, kita vertus, kantiškąja prasme, intelektas tėra savotiška automatika. Todėl nepraleidžiu progos pasišaipyti iš intelektualų, ypač tų, kurie save vadina intelektualais. Panašiai kaip ir jausmų atveju, intelektas be proto yra bejėgis, bet jausmai yra tikrovė, o intelektas tik psichinė funkcija.
Jeigu teisingai suprantu klausimą, tai tikėjimas yra mąstomas kaip tai, kas gali vienaip arba kitaip įtakoti žmogaus išmintį. Tikėjimo struktūromis grįstas beveik visas žmogaus „žinojimas“ (Jacques Derrida), juk nuo mokyklos suolo esame verčiami „tikėti“ tuo, kas parašyta vadovėliuose, ką sako mokytojas, tėvai ar kiti autoritetai. Akivaizdu, kad tai su išmintimi susiję tik tiek, kad vadovėlinis žinojimas yra struktūruotas kartų, generacijų pažinimo rezultatas. Išmintis labiau susijusi su praktiniu sąmoningu žmogaus elgesiu, o žinios ir elgesys labai dažnai skiriasi (dėl to Kanto praktinės filosofijos projektas, susidūręs su tikrove, dažnai lieka vien teorine konstrukcija). Religinė žmogaus laikysena ir išmintis taip pat nėra tapatūs, tačiau šv. Augustino maksima „mylėk ir daryk ką nori“ tuos dalykus labai suartina. Meilės dovana kartu yra ir išminties dovana, nes tik mylintis žvilgsnis yra išmintingas.
Moralė kaip doro elgesio principai visada svarbūs, bet svarbūs tik tada, kai jais gyvenama. Jeigu jie yra tik moralizuojantis, dažnai smerkiantis, žiūrėjimas į kitus ar save patį, tai visokiausių neurozių šaltinis. Išmintingas žmogus elgiasi dorai, todėl, kad jo siela yra rami, o rami ji yra todėl, kad jis elgiasi dorai – tai nėra loginė „rato klaida“, tai vėlgi vaisinga ir turtinga tautologija. Vienas iš filosofinio konsultavimo tikslų yra padėti atrasti dermę tarp minčių ir veiksmų, nes tos dermės nebuvimas tikriausiai yra dažniausia prastos savijautos priežastis.
Misticizmas ir ezoterika visada buvo populiarūs įvairiuose mokymuose, bet filosofinis konsultavimas nėra joks mokymas, todėl šių sąmonės produktų vengiu.
Prieš šešerius metus kalbėjomės meilės tema, dabar paklausiu, kaip apibrėžtumėte žmogaus gyvenimo prasmę? Ar gyvenimo prasmė pasiduoda apibrėžimui? Yra atrandama, o galbūt susikuriama?
Kalboje žodžių prasmės išryškėja santykyje su kitais žodžiais, panašiai yra ir su daugeliu dalykų, kuriuos sutinkame gyvenime, gyvenimo prasmės atveju gali būti panašiai. Kada žmogus klausia apie prasmę? Tik tada, kai jos netenka, nebemato, neranda. Beprasmybės būsena ištinka praradus ryšius su tuo, kas yra pats mūsų gyvenimas. Atrodo keista, kaip gyvendamas gali prarasti ryšį su gyvenimu, juk tu esi jame, o jis tavyje. Tikriausiai vienas iš galimų paaiškinimų galėtų būti tai, kad prarandame ryšį su visuma, kuomet prisirišame prie kažko vieno, turto, karjeros, žmogaus… Apibrėžimų, kuriuos žmonės sugalvojo bandydami nusakyti gyvenimo prasmę yra daugiau negu reikia, todėl ir aš nebandysiu konstruoti kažkokios formuluotės, nes visos tos formuluotės yra statiški pareiškimai, o gyvenimas tiesiog turi būti gyvenamas.
Kokią įtaką filosofija daro žmogaus asmenybei? Ar gali pakenkti? Galbūt žinote tikrą istoriją, kai filosofija išgelbėjo žmogų?
Filosofija yra mąstymo praktika, todėl žmogus įgauna tam tikrus įgūdžius, kurie leidžia gyvenimo situacijas pamatyti skirtingai ir neskubėti jų vertinti (helenistinė skeptikų mokykla). Negalima vienareikšmiškai teigti, kad filosofijos studijos patį žmogų perkeičia, gal tik suteikia tam palankesnes sąlygas. Žinoma, būna, kad žmogus taip įsijaučia į vieną ar kitą filosofinį požiūrį, kad pamiršta pats žiūrėti ir matyti, bet taip gali nutikti ir be filosofijos pagalbos. Filosofijos paguoda yra realus dalykas tik tada, kai tos paguodos net nesitikime (kodėl kažkas mus turėtų guosti?). Jeigu reikėtų parodyti žmogų, kurį išgelbėjo filosofija, galėčiau atsiųsti „selfį“.
Kaip filosofija gali padėti žmogui karo grėsmės akivaizdoje ar pandemijos atveju?
Karlas Jaspersas, filosofas ir psichoanalitikas, tokias būsenas pavadino ribinėmis. Atrodytų tai savaiminis blogis, tačiau tam tikrais atvejais jos yra šansas atrasti tai, kas tavo gyvenime yra svarbiausia ir dėl ko tu gyveni. Atradus ir supratus, kas yra svarbiausia, tampi laisvas, nes išties įsipareigoji. Tai paradoksalus teiginys, bet nė kiek ne paradoksalesnis negu pats gyvenimas.
Dažniausiai filosofija žmogui žada laisvę, bet nežada laimės. Ar jūs ką nors žadate savo pašnekovui?
Negaliu nieko žadėti, nes net ir laisvė negali būti konsultanto arba filosofijos nuopelnas, laisvės nusipelno tik laisvas, kitiems, deja, ji niekada nepasiekiama, net ir perskaičius gausybę filosofinių tekstų. Ką apskritai galima pasiūlyti tam, kuris į tave kreipiasi? Manau, kad daugiausia ką gali pasiūlyti, tai tu pats, su savo patirtimi, išmintimi, gyvenimu.
Ar rekomenduojate savo pašnekovams skaityti filosofinius veikalus?
Nemaža dalis žmonių apskritai nelabai gali skaityti filosofinius tekstus, ne todėl, kad trūktų gebėjimų, bet tiesiog abstrakčiai jie nelinkę mąstyti. Abstraktus mąstymas yra specifinis ir todėl, kaip ir visi specifiniai dalykai, susijęs tik su dalimi. Net ir pakankamai įgudę filosofuotojai dalykus pradeda geriau suprasti tik po to, kai pateiki konkretų pavyzdį, iliustraciją. Yra ir daugiau rizikų: imlus ir alkanas protas gali taip įsikabinti į pasiūlytą tekstą, kad praranda save; nėra tokių tekstų, kurie tiktų absoliučiai visiems, dėl įvairiausių priežasčių; kartais tekstas užgožia tai, kas yra anapus teksto – gyvenimą.
Kaip galėtų filosofiniu konsultavimu susidomėję skaitytojai susisiekti su Jumis?
Esu pakankamai viešas žmogus, kiekvienas norinti nesunkiai ras mano telefoną internete – 8 612 76771. Socialiniuose tinkluose yra mano puslapis https://www.facebook.com/Filosofinis.KONSULTAVIMAS/ , taip pat bendrauju įvairių programėlių pagalba.
Ačiū
Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2022 m. gegužės 6 d.
Naujausi komentarai