Kontrastai

Vakar visą dieną, kone kas valandą tikrinau paštą — nieko. Ak, Liudmila, esi kruopšti ir pareiginga, visad atsiliepi per dieną dvi, net iš kelionių. Vadinasi, draugystė-bendrystė baigėsi… Dedu daugtaškį.

O prasidėjo visa 1993 metais, Piteryje, ant kambario, kuriame mirė jis, slenksčio. Viskas žemėje baigiasi? Bet juk ne — mūsų ryšys per Dostojevskio kūrybą ir įrodo, kad žmogaus darbai — dangaus paukščiai, jie lieka amžiams, jeigu… Bet lieka amžiams ir niekšo, sukeliančio karą, darbai.

Vėl žiūriu į Boriso Grebenščikovo pažeistą dešinę akį, klausausi jo užburiančio balso, magiškos muzikos ir žodžių. Jo šie žodžiai — apie Rusiją ir Ukrainą, apie rusų karą ir propagandą — giliausi per šiuos metus, kokius pasakęs bardas. Ir nors nė vardo — o visas aišku, viskas pasakyta. Genialiai iki skausmo. Bet Tu jau gyveni agresoriaus pusėje…

Tiesa, vakar pagalvojau dar viena baisų dalyką. (Dieve, kiek tų baisių dalykų gali būti.) Paskutinis Tavo straipsnis, kurį atsiuntei man prieš šį siaubą, buvo apie savižudybės pateisinimą. Apie Tavo vyresniosios draugės, dailininkės Korsakovos nusižudymą, palikus Nikolajaus Stavrogino iš „Biesų“ citatą. Didžio blogio didžio romano pavadinimas lietuviškai prastai išverstas — tai juk velniai, šėtonai. Taigi, tas žavus literatūrinis niekšas-šėtonas nusižudė palikęs raštelį „Nieko nekaltinti. Aš pats“. Žinai, ką pagalvojau? Kad Tave intoksikavo blogio virusas, persimetęs – nejučia! – dėl pernelyg gilaus ir ilgo gyvenimo su „Biesais“, ta tamsa ir purvu. Tu ėmei juos pernelyg gerai suprasti ir… teisinti. Juk ir tamsoje žmogus ieško spindulėlio, kol nebūna per vėlu.… Seniai tai žinojau, o dabar Tu tiesiai dar kartą pasakai: Tavo mylimiausias herojus — Nikolajus Stavroginas. Tai anapus proto…Pasirodo, judviejų abiejų, su Aleksandra Korsakova., jis — mherojus. Ir ji pakartojo Stavrogino paskutinį žingsnį.

Aprašei jos nusižudymą, tablečių prisipirkimą iš anksto. Pateisindama parašei, su meile… Apologiją. Ji iliustravo Tavo pirmąjį straipsnį apie „Biesus“, Tau tai buvo didžiulė dovana. Skyrė judvi net dvi kartos — daugiau nei 50 metų. Tokia štai keista ta judviejų bendrystė. Judvi išsiskyrėte, kai mudu su Tavimi sisipažinome… Dailininkė ako. O dailininkei akys — viskas.(«Никого не винить…» Предсмертная записка как штрих к портрету героя© 2022 Liudmila I. Saraskina. State Institute for Art Studies, Moscow, Russia“Do Not Blame Anyone…”The Suicide Note as a Trait of the Character’s Image)

Ir štai kas dar stuktelėjo man — tikrai baisaus — ar nematai Tu ir … dabartiniame Rusijos fiureryje – Stavrogino?

—

Nebegaliu tęsti šio siaubo, jo per daug. Kare kaip kare, bet Lietuvoje, dėkui Dievui, dar ne tai…Už lango — pasaka, traukinyje Vilnius Klaipėda, berašant šiuos žodžius. Pro akis lekia Žemaitija — lomos, upeliūkščiai, štai gūdus miškas, ir vėl laukas, kalvos kalvelės. Čia žemaičiai apgynė Lietuvą. Švariausiai. Kretingos-Plungės ir Telšių pasaka. Žalzgana pasaka.O štai ir nuotrauka — trys Juozaičių kartos.

Vidurinioji moteris, dyžiais sukniai, – krikštamonė, tėčio sesuo (sėdinčio ant tilto turėklo). Ir mama, ir senasis Jonas Juozaitis. O dešinėje — trys pusbroliai ir pusseserė. Motinėlė manoji, Gapšienė — ji skiria gyvuosius nuo išėjusiųjų. Jai šiandien 90. Vilniuje laukia vakaronė. Giedrius, mažiausiasis iš mūsų, jos sūnus, atskrido iš Paryžiaus. Giminė tęsia gyvybę.

Ak, mašinisto balsas: „Telšiai“. Po valandos bus „Baisogala“ nebestoja, nepraneš. Atsistosiu, kaip visad. Abu judu, motinėle su broliu, tėčiu mano, išvydote saulę šiame pasakiško pavadinimo miestelyje. Visad atsistoju, kai baltas bažnyčios bokštas ir gelsva stotis su užrašas lekia už lango — BAISOGALA.

Arvydas Juozaitis
Iš DIENORAŠČIO
2022 m. gegužės 27 d.