Vaizduotė ir Vitgenšteinas

. Vitgenšteinas apibrėžia:
Filosofija yra „kova su mūsų proto užbūrimu kalbos priemonėmis“.
Filosofijos tikslas – „parodyti musei, kaip išlįsti iš butelio“.

Jo apibrėžimai yra daliniai atvejai visa apimančių apibrėžimų šių:

Filosofija yra pusrutulių harmonizavimas.
Filosofijos tikslas ir svarbiausias klausimas – skirti šūdą nuo bandelės.

. Ir Vitgenšteino kova su burtais, ir proto galimybių harmonizavimas išryškina ypatingą vaizduotės reikšmę tikslams ir procesams. Apie tai šnẽka ir „Filosofijos“ straipsniai „Kaip galimà…“, „Vaizduotė ir kepenys…“.
„Vaizduotė ir kepenys“ pajuto ne žvėrį, tik pirmojo Vitgenšteino teiginio ribotumą – perdėtą dėmesį kairiojo pusrutulio nuopelnams. Ir paminėtas ten Gilles Deleuze regis neranda spragos iš kairiojo nelaisvės –Vitgenšteinas pataršytų tą postpost scholastą su jo amžiais gyvom universalijom. Ten pat gal Liudvigas patsai apsižiūrėtų, kad šalia kalbos pasaulio gyvuoja dar toksai kapitalizmas. Deja, įniršusios kepenys ne panacėja. Sprendimas – visų įrenginių harmonija, pirmiausiai tų – po kiaušo stogu. Harmonizuojant ir iškyla visu grožiu ketvirtoji apibrėžimų eilutė! Daug kas aiškėja tiesiog po gyvenimą pasižvalgius.

Vilkas antai, žvėris, – puikiausiai tvarko asmens ir šeimos reikalus be? kalbos lygio priemonių. Galime vaizduotis, kaip mąsto jis vaizduote. Vaizdai ir intuicija. Žmonijos genijai turėjo abudu natų raktus linijose – emocijos ir loginį, nors ne vienodai artėdavo jie prie pusrutulių harmonijos. O vilkas – jo asmenybė, pajautos, gyvenimo džiaugsmas nesiskiria nuo h sapiens, – tą galima pajusti bendraujant su nuoširdžiais šunimis, rezervuotesniais ambicingais katinais. Arba bitėmis. O dažnai nebejaučiame savo asmenybės pagrindo tapatumo su broliais – žemės gyviais. Kurie alksta, trokšta… ryja vienas kitą lygiai kaip mes. Tik tiek kitoniško – neturi užduoties harmonizuoti.

Bitės – evoliucijos akligatvyje? Nesulauksim bitės sapiens? Gal. O mes – ne akligatvyje? Ar turime tūkstantį tūkstantmečių, kad išties apturėtume išminties, ar spėsim dar atskirti šūdą nuo bandelės?
Šiaip ar taip, dėmesys vaizduotei – išganingas posūkis. Po tų jau įgrisusių „post“ ir 3x „post“ norėtųsi žinoti, kas už posūkio. Nors trauk į Delfus. Nors – kam?
Miela sena nesenstanti tetulė dialektika geba išburti, leidžia skonėtis iš anksto – gims neverbalinės epistemologijos madų laikai. Kiek pasipils krypčių kryptelių, džiugins ir įdomūs, ir nenuspėti pagalvojimai.
Tai dėkui, Tetulyte. Vėl nenuilsdami bandysim kept bandelę.

O mes pavasarį pasišnekėjom apie brolybę – Algmar, Edita Södergran ir pora katinų:

katinas

Pavasario skaitinys

Katine, man dainuoji
Kaip mielajai,
Kaip Editai kadai?
Šiltas kailis sausas ant tirpstančio
Sniego nuo vasarų laimės,
O sūrio troškimas tavasis
Toks žemiškas,
Snieginas saulėtas auksinas katine,
Sniego vanduo tuščio skonio!
Tyroj ateity
Derėtų atrast laimės kailį nedirtą,
Naujos nedėvėtos nežinomos,
Katine,
Laimės,
Kur pildosi pametant kailį
Jaunesniems už jaunąją mergę tą,
Laimės,
Kad sūrintų palašą gėlą.

Autorius: Algmar

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code