Kaip atsiranda filosofija?

… prasta filosofija (o tai išvis nėra filosofija) iš tikrųjų atsiranda iš filosofijos kaip svetimų tekstų retransliavimas arba komentavimas … Tuo tarpu tikra … filosofija atsiranda … iš pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais, kuriame žmogus gyvena taip natūraliai kaip žuvis vandenyje …

filosofija

Gerai visiems žinoma, kad graikai filosofijos ir kiekvieno žinojimo pradžią laikė nuostabą, o Rytų tautoms išminties ir žinojimo pradžia buvo dievo baimė. Nuostaba ir baimė – tai du skirtingi pirmapradžio žmogaus sąlyčio arba santykio su daiktais pavadinimai. Jie parodo ne tik tai, kaip buvo įsivaizduojamas pats pirmapradis sąlytis, bet ir tai – o tai mums dabar yra dar svarbiau, – kur buvo kreipiamas žmogaus žvilgsnis, į kokį ontologinį [būties] regioną, visų pirma krypo ne tik filosofo, bet ir kasdienybės žmogaus žiūra.

Baimė, kaip pirmapradis ontologinis jausmas, pačia savo prigimtimi atitraukia žmogų nuo tiesioginės, jusliškai atsiveriančios esamybės, nuo juslinio pasaulio daiktų ir kreipia jo žvilgsnį į antjusliškąjį ontologinį regioną, į tai, kas yra anapus regimo pasaulio, į transcendenciją, kuri įgauna neregimo dievo ar dievų visumos pavidalą arba apskritai nėra artikuliuojama.

Baimės orientyras yra antjusliškumas. Ir būtent baimė pagimdė neregimąją, antjusliškąją sritį. Baimės žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, tuo, ką jis regi, todėl regėjimą pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima. Tačiau būtent neregimybė jam yra realesnė už tiesiogiai regimą juslinio suvokimo objektą. Priešingai, nuostaba atsiranda tiesioginiame žmogaus sąlytyje su jusliškai atsiveriančiais daiktais, ir ji pririša žmogų prie tų daiktų …

Pirmapradį žmogaus ir daikto sąlytį graikai suvokė ne kaip nusigręžimą nuo pačių daiktų, o kaip atvirumą daiktams, pasitikėjimą daiktų būtimi ir natūralia tvarka, harmonizuojančia visą juslišką daiktų pasaulį, kurį jie vadino kosmosu …

Visi žmonės visose situacijose galų gale turi reikalų su daiktais, tačiau ne visada ir ne visur į daiktus žvelgiama vienodai, o tai priklauso tiek nuo paties žmogaus, tiek ir nuo konkrečios žmogaus ir daikto sąlyčio situacijos.

Graikų filosofai išskyrė ir priešpastatė du žmogaus ir daikto sąlyčio būdus, arba modusus: doxa ir episteme.

Doksinis sąlytis su daiktais yra pats natūraliausias ir paprasčiausias, jam nereikia jokių žmogaus ypatingų pastangų … doksinė žiūra, kurioje dominuoja praktinis suinteresuotumas, visada orientuoja ne į pačius daiktus, o į tai, kaip ir kuo kuris nors daiktas gali būti žmogui naudingas arba nenaudingas …

Tačiau graikų filosofai … nagrinėdami pirmapradį žmogaus sąlytį su daiktais … pastebėjo, kad kasdienės žiūros srityje negali atsirasti objektyvus, praktiškai neutralus, nesuinteresuotas p a č i ų d a i k t ų  b ū t i e s regėjimas, t. y. teorinis sąlytis su daiktais …

Būtent episteme srityje žmogus veikia kasdienės patirties iliuzijas ir anonimiškumą, , o daiktų schemų, funkcinių prasmių, instrumrntnių santykių ir abstrakcijų regėjimą išstumia kokybiškai naujas ir savitas požiūris į daiktus. Jį graikai pavadino teorija. Kas yra teorija ir teorinė žiūra? … Žodis theorija etimologiškai siejasi su žodžiu theos – dievas …

Teoretikas – tai mirtingasis su dievo akimis. Labiausiai prie tokios dieviškos būsenos graikų požiūriu priartėdavę poetai (Homeras), pranašai (Orakulas) ir filosofai (dieviškasis Platonas).

… teorinė žiūra yra kasdienės, praktinės žiūros į daiktus priešingybė. Šią valdo naudos ir intereso principai, o teorinė žiūra yra nesuinteresuota, ji nesiekia jokios praktinės naudos, jokio pragmatinio, techniškai orientuoto žinojimo.

Ištrauka: Arvydas Šliogeris (1988). Daiktas ir menas. 22-30 psl.

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code