Kančia

Kančia tiesiogiai parodo žmogui jo ribas bylodama, kad tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje esama kažko, kas nepaklūsta nei jo protui, nei valiai, nei veiksmui. Tai būsena, kurios neįmanoma savavališkai įveikti ar reguliuoti savo noru. Žmogus niekada nėra savo kančios šeimininkas. Žinoma, dauguma konkrečių išorinių aplinkybių ar vidinių veiksnių sukeltų žmogaus kančių yra trumpalaikės; jos užgriūva žmogų, bet pasikeitus aplinkybėms išnyksta arba sušvelnėja. Pagaliau ir pats žmogus, dėdamas tam tikras pastangas, kančią gali sušvelninti, o apdairiai elgdamasis, gerai žinodamas savo charakterį ir savo kūno silpnybes, gali net išvengti būsimų kančių. Tačiau esminė krikščionybės įžvalga yra ta, kad žmogus giliausia savo esme vis dėlto yra kenčianti būtybė, galiausiai turinti susitaikyti su kančios neišvengiamybe, kuri susijusi su žmogaus individualumu. O kadangi individualumas krikščionybei turi substancinę svarbą, vadinasi, turi būti saugojamas ir puoselėjimas, žmogus privalo priimti kančią kaip savotišką užmokestį už teisę būti individualiam. Kuo daugiau individualumo, tuo daugiau kančios. Kuo žmogus savitesnis, tuo labiau jis kenčia. O kadangi žmogus kaip asmuo ne tik yra individas, bet kartu siekia išsaugoti ir įtvirtinti savo individualumą, jis turi susitaikyti su kančia ir ją priimti kaip vieną esmingiausia žmoniškosios egzistencijos sandų. Kaip tik šiuo požiūriu kančia yra tiesioginis transcendencijos liudytojas ir žinianešys. Kančia yra nuoroda į tokią realybę, kuria žmogus, kaip baigtinė būtybė, negali disponuoti kaip tinkamas ir kuri visada lieka už jo baigtinių galių ribų. Jos negali įveikti jokia žmogiškoji jėga ir jokia technika. Susitaikyti su kančia reiškia įsibūti į ribas, už kurių driekiasi transcendencijos valdos.

Kaip tik toks požiūris į kančią krikščionybę labai aiškiai skiria nuo pagonybės. Kad žmogaus gyvenimas yra kančia, niekad ir niekam nebuvo jokia paslaptis. Tačiau pagoniškais santykis su kančia buvo ir yra grynai negatyvus. Geriausias pavyzdys – budizmas ir apskritai Rytų išmintis. Aukščiausias budizmo siekis – išsivaduoti nuo kančios. Tačiau šiame pasaulyje tai įmanoma padaryti tik žmogui paneigiant savąjį individualumą, ištirpstant anoniminiame vienyje. Tik individo savieiga arba susinaikinimas išvaduoja nuo kančios. Šitaip įveikiama įtampa tarp žmogaus ir transcendencijos. Krikščionybė, įtvitindama individualumo principą, įtvirtina ir kančią. Geriausias tokio įtvirtinimo simbolis yra Kristus, laisvai, savo noru prisiimantis kryžiaus kančią parodydamas, kad kančia yra egzistencinė priedermė, išlaisvinanti aukščiausias žmogaus galimybes ir savotiškai išperkanti jo prigimtinę nuodėmę. Šiuo požiūriu kančia yra metafizinis jausmas, kurį priimdamas žmogus pakyla virš gyvuliško būvio ir atsiduria Dievo kaip transcendentinės būties akivaizdoje.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 242-244]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code