Žanas Žakas Ruso

Žanas Žakas Ruso (Jeanas Jacquees Rousseau, 1712-1778 m.) natūralumo, kuris jam reiškė pirmykštį būvį, apaštalas. Teiginys, kad lygybė yra aukščiausia žmogaus teisė, o nelygybė – didžiausias blogis – Ruso dogma. Jo koncepcija priešinga Hobso – kitaip aiškino natūralų būvį, visuomenės bei valstybės vaidmenį.

Pažiūros

Civilizacijos smerkimas

Į Dižono akademijos klausimą „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?“ Ruso atsakė neigiamai. Jis padarė išvadą, kad mokslai, menai ir apskritai visa civilizacija neturi vertės. Ši išvada buvo paremta įsitikinimu, kad dorovinės vertybės yra vienintelės ir nepakeičiamos. Maža pasakyti, kad mokslai ir menai – beverčiai, jie turi neigiamą vertę, nes kenkia dorovei: jie kilę iš blogio, blogis juos palaiko, jie gimdo blogį.

„Astronomiją pagimdė prietarai; gražbylystę – ambicija, neapykanta, pataikavimas, melas; geometriją – šykštumas; visus mokslus, neišskiriant ir etikos, – žmogaus puikybė“. (Tatarkiewicz W., 2002. P. 181)

„Ką veiktume su menais, jei nebūtų prabangos, kuri juos peni? Jeigu visi žmonės būtų teisingi, kam tada reikalinga jurisprudencija? Kuo pavirstų istorija, jei nebūtų tironų, karų ir sąmokslininkų?“ (Tatarkiewicz W., 2002. P. 181)

Mokslai ir menai vienų žmonių skurdo sąskaita kuria prabangą kitiems, jie iškreipia visų skonį ir žlugdo dorą. Matydamas dorovės ir civilizacijos priešingumą, Ruso pasisakė už dorovę. Civilizacija yra absurdiška, jeigu ji nedaro žmones geresnius, tuo labiau – laimingesnius.

Gamtos garbinimas

Kadangi blogis kyla iš civilizacijos, gėrio reikia ieškoti tik gamtoje. Toks Ruso požiūris iš esmės kilo iš jo dorovinių nuostatų, tačiau būta ir kito šaltinio – persisotinimo kultūra. Dėl šio persisotinimo kilo paprastų, natūralesnių santykių ilgesys. Ruso gamtą traktavo kaip pirmykštį būvį. Kadangi civilizacija yra blogio šaltinis, tai pirmykštis būvis – tobuliausias, ir žmonės yra tobuliausi, kol jie dar nepaliesti civilizacijos. Visa, kas išeina už pirmykščio būvio, yra dirbtina ir netikę.

„Visa, kas išeina iš Kūrėjo rankų, yra gera, viskas genda žmogaus rankose“. (Tatarkiewicz W., 2002. P. 182)

Visuomenės santvarkos kritika

Kritika buvo skirta ne vienokiai ar kitokiai santvarkai, o apskritai visuomenės santvarkai. Ruso įsivaizdavo, kad gyvenimas natūraliame būvyje yra individualus. Kiekviena visuomenės santvarka – ne gamtos, o dirbtinis kūrinys, dėl to ji – bloga. Bloga ji yra pirmiausia dėl to, kad sukuria žmonių nelygybę. Kai atsirado visuomenė, atsirado turtuoliai ir vargšai. Blogis pasirodė kartu su pirmaisiais visuomenėjimo daigais, nuo tos akimirkos, kai atsirado nuosavybė. O nuosavybė atsirado, kai tik prasidėjo žemdirbystė ir metalų apdirbimas. Metalų apdirbimas reikalavo darbo pasidalijimo; kai prireikė žmonių, kurie lydytų ir kaltų metalą, prireikė ir tų, kurie kitus maitintų; tad prasidėjo prekyba, geležies ir maisto produktų mainai. Žemdirbystė reikalavo tiksliai pasidalyti žemes ir nustatyti teisingumo įstatymus, kurie labai skyrėsi nuo gamtos dėsnių; įdėdamas darbo į žemę, žemdirbys diegė teisę į savo darbo vaisius ir visa, kas su jais susiję, taigi ir į pačią žemę. Atėjo galas lygybei, sykiu ir tarpusavio sutarimui. Iš paskos sekė vergovė, skurdas, prasidėjo kovos tarp pirmojo savininko ir kitų žmonių, kurie stengėsi tą nuosavybę atimti, nes jautėsi stipresni. Kovos galiausiai pagimdė taikos troškimą; dėl taikos buvo sudaryta sutartis, kuri sankcionavo kiekvieno teisę į nuosavybę. Šitaip, nepaisant gamtos ir lygybės, radosi valstybė.

Priešiškumas intelektualizmui

Tikruoju žmogaus gebėjimu Ruso laikė ne protą, bet jausmus. Kitaip, nei elgiasi nuo civilizacijos išsigimusi žmonija, visais gyvenimo atvejais privalu vadovautis jausmais.

„Kadangi gamtos skirta, kad būtume sveiki, drįstu teigti, jog mąstymas nesuderinamas su gamta ir kad viską apsvarstantis žmogus yra išsigimęs gyvūnas: tikroji žmogaus vertė glūdi ne prote, o širdyje, o širdies vertė nepriklauso nuo proto vertės“. (Tatarkiewicz W., 2002. P. 182)

Protui pavaldūs filosofų tyrinėjimai neišsklaidė nė vienos žmogų kankinančios abejonės. Tik širdis apšviečia mūsų mąstymą. Žmogus pajėgus sukurti natūralią etiką ir religiją, bet pagrįsti jas turįs ne protu, kaip norėtų filosofai ir teologai, o sąžine. Sąžinė, o ne protas moko, kas yra tinkama ir gera. Ji yra nemirtingas dieviškas instinktas, dangaus balsas.

Pedagoginės ir visuomeninės pažiūros

Ruso išplėtojo mintį, jog reikia gyvenimą priartinti prie gamtos. Šis požiūris daugiausia lietė auklėjimo ir visuomenės santvarkos sritis. Auklėjimas turįs būti natūralus: reikia tik ugdyti tai, kas glūdi žmogaus psichikoje. Kiekvieno žmogaus prigimtis yra individuali, tad ir auklėjimas turįs būti individualus, neschematiškas. Žmogaus prigimtis yra ne vien dvasinė, bet ir kūniška, todėl auklėjimas turįs aprėpti ir fizinę žmogaus raidą. Dvasinei žmogaus prigimčiai priskirtinas ne tik protas; lavinti reikia ne tik abstraktų mąstymą – ne mažiau svarbus vaizdinis mokymas, o ypač jausmų ugdymas.

Gyvenimas

Ruso – šveicaras, gimė Ženevoje, buvo kilęs iš liaudies. Atiduotas mokytis amato, 1728 m. pabėgo ir leidosi ieškoti gyvenimo, labiau atitinkančio jo dvasinius poreikius. Išbandė daugybę profesijų ir galiausiai tapo klajūnu. Iš tokio gyvenimo jį išvadavo ponia de Varens. Su ja Savojos kalnuose jis praleido idiliškus savo gyvenimo metus. 1741 m. Ruso iškeliavo į Paryžių: gabumai jam atstojo išsimokslinimą, ir iškiliausi mokslininkai priėmė jį į savo ratą. Jis ilgai nerado kur išreikšti jį kankinančių minčių ir jausmų, ir tik 1749 m. Dižono akademijos paskelbtas straipsnio konkursas sudarė progą tas mintis suformuluoti ir pagarsinti. Paradoksalus Ruso atsakymas į pasiūlytą klausimą, pelnęs Akademijos apdovanojimą, vienu akimoju atnešė jam pasaulinę šlovę. Bet šlovė nepatenkino jo troškimų. Trokšdamas gyventi arčiau gamtos, 1754 m. Ruso grįžo į gimtąją Ženevą. Vėliau bičiuliai, norėdami, kad išsipildytų jo svajonė ir kad jo garbinimas kaimiško gyvenimo idealas virstų tikrove, netoli Paryžiaus įrengė jam nuošalią sodybą, pavadintą Ermitažu; tačiau jis ten gyveno neilgai. Vėliau, 1758-1762 m., rašydamas svarbiausius savo veikalus, svečio teisėmis jis gyveno pas aukštą pareigūną de Luxembourgą; dar vėliau Hiumas stengėsi sudaryti jam tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas Anglijoje. Tačiau sunkus, nesugyvenamas Ruso būdas, liguistas, su persekiojimo manija susijęs įtarumas visas bičiulių pastangas paversdavo niekais. Vėliau jį užgriuvo politinis persekiojimas. Gyvenimą Ruso baigė vienišas ir nusivylęs.
Jo charakteris buvo labai prieštaringas. Būdamas aukštos moralės žmogus, smulkiuose reikaluose nebuvo skrupulingas. Tai buvo egzaltuota, aistringa asmenybė, skendėjusi svajonėse ir negebėjusi susitaikyti su tikrove. Ruso veikalai – tikslus jo charakterio atspindys.

Literatūra:
Tatarkiewicz W (2002). Filosofijos istorija, II. Vilnius: Alma littera.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code