Kas yra autoritetas?

1958002_286579061540248_4059653839867793160_nKad išvengtume nesusipratimų, pavadinime gal būtų buvę išmintingiau kelti klausimą šitaip: kas buvo – o ne kas yra – autoritetas? Juk aš tvirtinu, kad mums rūpi ir mes turime teisę kelti šį klausimą dėl to, kad moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko. Kadangi nebegalime remtis visiems bendrais, autentiškais ir neabejotinais patyrimais, pats terminas tapo užtamsintas prieštaravimų ir painiavos. Labai nedaug kas iš to, kas susiję su jo esme, atrodo visiems akivaizdu ar net suprantama, išskyrus tai, kad politikos tyrinėtojas vis dar gali prisiminti, jog ši sąvoką kadaise buvo vienas politinės teorijos pamatų, ar kad dauguma sutiks, jog nuolatinė, platėjanti ir gilėjanti autoriteto krizė mūsų šimtmetyje lydėjo moderniojo pasaulio raidą.

Ši krizė, išryškėjusi amžiaus pradžioje, savo ištakomis ir prigimtimi yra politinė. Politinių sąjūdžių, orientuotų į partinės sistemos pašalinimą, atsiradimas ir naujos totalitarinės valdžios formos raida vyko daugiau ar mažiau visuotinio, daugiau ar mažiau dramatiško visų tradicinių autoritetų žlugimo fone. Šis žlugimas niekur nebuvo pačių režimų ar sąjūdžių tiesioginis padarinys; veikiau atrodė taip, tarsi totalitarizmas tiek sąjūdžių, tiek režimų pavidalu buvo geriausiai pritaikytas pasinaudoti ta bendra politine ir socialine atmosfera, kurioje partinė sistema prarado savo prestižą ir valdžios autoritetas nebebuvo pripažįstamas.

Svarbiausias šios krizės simptomas, parodantis jos gilumą ir rimtumą, yra tas, kad ji apėmė tokias ikipolitines sritis kaip vaikų globa ir auklėjimas, kur autoritetas plačiausia prasme visada buvo priimtas kaip natūrali būtinybė, akivaizdžiai nulemta tiek natūralių poreikių, vaiko bejėgiškumo, tiek politinės būtinybės, egzistuojančios civilizacijos tęstinumo, kuris gali būti užtikrintas tik tada, kai ką tik gimusieji įvedami į jau esantį pasaulį, į kurį atėjo kaip svetimieji. Dėl tokio paprasto ir elementaraus dalyko ši autoriteto forma politinės minties istorijoje buvo įvairiausių autoritarinių valdžios formų modelis, tad ir tas faktas, kad toks ikipolitinis autoritetas, reguliavęs santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, nebėra tvirtas, parodo, kad visos senosios, laiko pašventintos autoritarinių santykių metaforos ir modeliai prarado savo įtikinamumą. Tiek praktiškai, tiek teoriškai mes nebegalime žinoti, kas iš tikrųjų yra autoritetas.

Savo apmąstymuose tariu, kad atsakymas į šį klausimą tikriausiai negali glūdėti „autoriteto apskritai“ prigimties ar esmės apibrėžime. Autoritetas, kurį mes praradome moderniajame pasaulyje, nėra tas „autoritetas apskritai“, o veikiau yra labai specifinė forma, galiojusi Vakarų pasaulyje ilgą laiką. Todėl siūlau iš naujo permąstyti istorinę autoriteto prasmę, jo galios ir prasmės šaltinius. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę painiavą atrodo, kad net tokio riboto ir bandomojo apmąstymo galima imtis tik šiek tiek paaiškinus, kuo autoritetas niekada nebuvo, kad išvengtume trivialesnių nesusipratimų ir būtume tikri, jog apžvelgiame ir apmąstome tą patį reiškinį, o ne keletą susijusių ar nesusijusių klausimų. Kadangi autoritetas visada reikalauja paklusnumo, jis dažnai painiojamas su tam tikra galios ar prievartos forma. Tačiau autoritetas neapima išorinių prievartos priemonių naudojimo; kur naudojama jėga, paties autoriteto nebėra. Kita vertus, autoritetas nesuderinamas su įtikinėjimu, suponuojančiu lygybę ir veikiančiu per argumentacijos procesą.

Kur naudojami argumentai, autoritetas negalioja. Priešais egalitarinę įtikinėjimo tvarką stovi autoritarinė tvarka, kuri visada yra hierarchinė. Jeigu autoritetas apskritai apibrėžtinas, tada jis turi būti priešpriešintas tiek prievartai jėga, tiek įtikinėjimui argumentais. (Autoritarinis santykis tarp įsakinėjančiojo ir paklūstančiojo negrindžiamas nei bendru supratimu, nei įsakinėjančiojo galia; tai, kas jiems bendra, yra pati hierarchija, kurios teisingumą ir teisėtumą pripažįsta abu ir kurioje abu turi iš anksto nustatytą nuolatinę vietą.)

Ši tiesa svarbi istoriškai: vienas mūsų autoriteto sąvokos aspektas savo kilme yra platoniškas, ir kai Platonas pradėjo mąstyti apie tai, kaip įvesti autoritetą į viešųjų polio reikalų tvarkymą, jis žinojo, kad ieško alternatyvos įprastam graikiškam vidaus reikalų tvarkymo būdui, kurio esmė buvo įtikinėjimas bei įprastam užsienio reikalų tvarkymo būdui, kurio esmė buvo jėga ir prievarta.

Istoriniu požiūriu mes galime sakyti, kad autoriteto praradimas yra tik galutinė, nors ir lemtinga, fazė tokios raidos, kuri per amžius pirmiausia pagraužė religiją ir tradiciją. Iš tradicijos, religijos ir autoriteto – kurių ryšį mes aptarsime vėliau – autoritetas pasirodę esąs pastoviausias elementas.

Tačiau išnykus autoritetui moderniajai epochai būdinga universali abejonė įsiveržė ir į politikos sritį, kur dalykai ne tik įgyja radikalesnę išraišką, bet ir pasižymi realybe, būdinga tik politikos sričiai. Kas anksčiau buvo dvasiškai svarbu galbūt tik nedaugeliui, dabar tampa kiekvieno ir visų rūpesčiu. Tik dabar, galima sakyti, post factum, tradicijos bei religijos prarastis tapo didžiausios svarbos politiniais įvykiais.

Tardama, kad neketinu aptarinėti „autoriteto apskritai“, o tik labai specifinę autoriteto sampratą, vyravusią mūsų istorijoje, aš norėjau užsiminti apie tam tikrus skirtumus, kuriuos mes linkę ignoruoti, pernelyg radikaliai kalbėdami apie mūsų laikmečio krizę, ir kuriuos aš galbūt galiu lengviau paaiškinti tarpusavyje susijusios tradicijos ir religijos sampratos terminais. Taigi nenuneigiamas tradicijos praradimas moderniajame pasaulyje visai neimplikuoja praeities praradimo, nes tradicija ir praeitis nėra viena ir tas pat, kaip norėtų mus įtikinti, viena vertus, tradicijos gerbėjai ir, kita vertus, progreso gerbėjai – ir visai nesvarbu, kad pirmieji smerkia tokią dalykų padėtį, o antrieji ją sveikina. Prarasdami tradiciją mes praradome orientyrą, mus saugiai vedusį per beribes praeities erdves, bet šis orientyras kartu buvo grandinė, kiekvieną kartą pririšanti prie iš anksto nulemto praeities aspekto.

Gali būti taip, kad tik dabar praeitis atsivers mums su neįtikėtinu šviežumu ir pasakos dalykus, į kuriuos niekas dar nepajėgė įsiklausyti. Bet negalima neigti, kad be saugiai įtvirtintos tradicijos – o toks saugumas buvo prarastas prieš keletą šimtmečių – kartu iškilo pavojus visam praeities matmeniui.

Mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis – jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas, – reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu. Juk atmintis ir gelmė yra viena ir tas pat, ar veikiau žmogus gali pasiekti gelmę tik prisimindamas.

Panašiai ir su religijos prarastimi. Nuo tada, kai atsirado radikali religinių tikėjimų kritika XVII ir XVIII amžiuje, būdingu moderniosios epochos bruožu liko abejojimas religine tiesa, ir tai teisinga tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems.

Nuo Pascalio ir, net labiau, nuo Kierkegaard‘o į tikėjimą buvo įdiegta abejonė, ir modemus tikintysis savo tikėjimą privalo nuolat saugoti nuo abejonių; ne krikščioniškasis tikėjimas savaime, bet krikščionybė (ir, žinoma, judaizmas) moderniojoje epochoje persmelkta paradoksų ir absurdų. Ir jeigu kas nors kita gali atsilaikyti prieš absurdą – galbūt filosofija, – religija tikrai ne. Tačiau šis tikėjimo į institucinės religijos dogmas praradimas nebūtinai implikuoja tikėjimo praradimą ar net krizę, nes religija ir tikėjimas ar tikėjimas (belief) ir tikyba (faith) jokiu būdu nėra tas pat. Tik tikėjimas, o ne tikyba, iš esmės panašus į abejonę ir nuolat jai atviras. Tačiau kas gali neigti, kad ir tikybai, tiek daug amžių patikimai saugomai religijos, jos tikėjimų ir dogmų, didelę grėsmę kelia tai, kas iš tikrųjų yra tik religinių institucijų krizė?

Mano galva, panašias išlygas reikia taikyti ir moderniajai autoriteto prarasčiai. Autoritetas, grindžiamas įkūrimu praeityje kaip nepajudinamu kertiniu akmeniu pasauliui suteikė pastovumą ir tvarumą, kuris reikalingas žmonėms kaip tik dėl to, kad jie yra mirtingi – netvariausios ir bergždžiausios mums žinomos būtybės. Prarasti autoritetą tolygu prarasti pasaulio pagrindą; jį praradus, pasaulis iš tikrųjų pradėjo svyruoti, vis greičiau keistis ir transformuotis iš vieno pavidalo į kitą, tarsi mes gyventume ir grumtumės su protėjišku universumu, kur bet kas kiekvieną akimirką gali tapti beveik bet kuo. Tačiau pasaulio pastovumo ir patikimumo prarastis – kuri politiniu požiūriu tapati autoriteto prarasčiai – nesukelia (bent jau neišvengiamai) žmogaus sugebėjimo statyti, saugoti ir puoselėti pasaulį prarasties – tokį pasaulį, kuris gali mus pergyventi ir pasilikti tąja vieta, kuri tinka gyventiateinantiems po mūsų.

Ištrauka: Hannah Arendt. Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai. 1995. P. 105-109

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code