7 faktai apie filosofinės koncepcijos „Aš“ kilmę ir jos transformaciją skirtingose tradicijose ir epochose.

Atrodytų, kad tema „Aš“ – paprasta, nes yra apie kiekvieną žmogų nuo pat jo gimimo. Tačiau, išties, aplink šią problemą vyksta filosofinės kovos. Ir jei peržvelgsite „Aš“ sąvokos istoriją, tai pamatysite, jog ji atsirado visai neseniai. Keista, bet tik XVIII a. šis įvardis tapo filosofine sąvoka.

1. „Aš“ Antikoje. Visose kultūrose – ir Rytų, ir Vakarų – žmonės galvojo apie sielą. Siela – tai žmogaus vienybės sudedamoji dalis, kurią apima tiek kūnas, tiek protas. Šalia galima galvoti apie pasaulinę sielą, kolektyvinę dvasią. Iki tam tikro momento asmens siela buvo giminės ar genties bendruomenės dalelė. Revoliucinis posūkis – tai antikinė kultūra, kuri pirmoji pagimdė įsivaizdavimą apie individualumą (šis žodis reiškė „nedalomą“). Pirmą kartą atsirado idėja, kad toks atominis nedalomas asmuo gali tapti istorijos, politikos subjektu, visu tuo, kas anksčiau vyko genties sąmonės erdvėje. Taip atsitiko todėl, kad gimė nematyto tipo civilizacija – civilizacija su savivalda pilietinės bendruomenės atžvilgiu. Tiesą sakant, pilietis ir asmuo – tai beveik sinonimai Antikos pasaulyje.

Pats klausimo kėlimas pagimdo paradoksą. Kaip individas, kuris vienas negali išgyventi, pasirodo kaip istorijos subjektas, teisinių ir politinių sprendimų subjektu? Graikų filosofija ir literatūra daug apie tai galvojo. Pradedant nuo Sokrato, atsirado idėja, kad žmogus turi tam tikrą gryną savastį, „Aš“, kuris turi įgauti moralinį veidą ir tuo pačiu tapti unikalia kosmoso dalele. Čia raktinis žodis „žinojimas“: pasak Sokrato, žmogus gimsta tik tuomet, kai įgyja žinojimą – žinojimą, kad jis nieko nežino (mėgiamiausias jo išsireiškimas). Pažymėsime, kad būtent „Aš“ supratimas blaškosi, kaip, kuris nieko nežino, turi suvokimą? Kokia moralinė esmė sampratos „Aš“, kuriai kažko reikia sau ir kuri pati sprendžia? Pradedant nuo Sokrato, atsiranda antikiniai eksperimentai su samprata „Aš“.

Tiek Platonas, tiek Aristotelis, tiek ir tie, kurie bandė „Aš“ paversti visiškai spontanišku, kaip sofistai, ir tie, kurie jį ištirpdė Kosmose – visi jie manė, kad tai atskaitos taškas – kai individuali siela, šalia dar yra ir Kosmoso dalis. Tai pirmasis didysis atradimas, kad asmuo tampa visumos dalimi, ir šis graikų laimėjimas išliko iki šiol, neatsiejamas nuo tokio „Aš“ pažinimo. Graikų-romėnų kultūroje „Aš“ turėjo įgauti kažkokį „portretinį“ objektyvumą, kad apie jį galima būtų diskutuoti. Asmeniniame laiške „Aš“ yra tinkamas, tačiau socialinėje erdvėje jis turi tapti „dvasia“ arba „persona“, socialine kauke. Todėl visai suprantama, kad Julijus Cezaris rašė apie save trečiuoju asmeniu: jis turėjo objektyvuoti save tam, kad būtų įdomus publikai, o iki to, jo „Aš“ – nematomas. Markas Aurelijus rašo dienoraštį „Sau pačiam“, bet tai yra dienoraštis.

2. Krikščionių perversmas „Aš“ suvokime. Antras revoliucinis pokytis – tai, žinoma,krikščionybės atsiradimas. Jei Graikija mums padovanojo idėją apie individą, tai krikščionybė – asmenybės vaizdinį, kuris turtingesnis nei tik sąmonė ir protas, kuris yra gili išgyvenimų vienybė. Apie tai senovėje mažai žinota: kai Indijoje ir Vakaruose buvo kalbama apie „širdį“, tai buvo turimas omenyje tam tikras asmenybės branduolys – sielos centras, sielos „ašis“. Bet krikščionių tapatybės sąvoka iš esmės skiriasi – tai subjekto dialogas su Dievu, kuris tikėtina kyla iš kosmoso tvarkos, nei kad kažkas jį sukuria. Čia iškart kyla kankinantis paradoksas: kas tas niekingas „Aš“ nešiotojas, kuris tampa subjektu dialoge su Dievu? Viena vertus, prie Dievo priartėti įmanoma tik per bažnytinę bendruomenę, per Bažnyčią, kita vertus, išsigelbsti tik individuali siela. Ar galima būtų pasakyti apie Dievą, kad jis tai „Mes“ ar „Aš“ – taip pat neaišku, nes Trejybės koncepcija – tai kažkas visai kitko. Aplink šiuos ideologinius konfliktus formavosi naujoji „Aš“ koncepcija. Žinoma, turime prisiminti ir Augustiną, kuris parašė „Išpažinimus“ – visiškai naujovišką žanrą, kuriame žmogus kalba ne apie išorinius reiškinius, o apie asmeninį „Aš“ įvykį. Ir tai taip neįtikėtinai įdomu: filosofijoje išties atsiranda „Aš“ koncepcija ir supratimas apie absoliučiai tikrą savimonę, ir istorijos, vidinio laiko sampratos.

3. Dekarto „Aš“ samprata. Kita revoliucija – tai XVII a. Dekartas su savo сogito. Tam tikru būdu, jis pakartojo Senovę, pavyzdžiui Augustiną, nors apskritai padarė naują posūkį: pasaulis tapo santykiniu ir abejotinu – neabejotinas lieka tik asmeninis „Aš“, žinoma, suvokimo akte. Štai dabar, iš tiesų ir atsiranda grynojo „Aš“ samprata, beje, pirmą kartą Dekartas ir panaudoja šią sąvoką – t. y. lotynų ego ir graikų εγώ. Tai yra, jis kalba apie įvardį, o ne apie idėją. Atkreipkite dėmesį, kad žodis „įvardis“ nurodo vardo vietą. Čia grynasis „Aš“ kaip ir atsisako turinio užpildymo. Dekarto atradimas tas, kad jis sako: tuščias „Aš“ – tai absoliučiai nesunaikinama substancija, su kuria nei abejonė, nei kažkokios patirties klaidos nieko negali padaryti. Tai reiškia, pasak Dekarto, tai tiesioginė Dievo dovana, kuri negali būti atimta ir suteikia mums teisę su šiuo grynuoju „Aš“ lyginti bet kurias patirties duotis. Tai išties kažkas kitko nei mokslo procedūra. Nors ir keista, ne matematika, ne fizika, bet grynoji sąmonė, pasak Dekarto, suteikia žmogui galimybę atlikti patirties sintezę.

4. Naujųjų laikų krizė. Naujieji laikai toliau žengia šia kryptimi: Malebranche, Leibniz‘as, Berkeley temą ‚Aš“ vysto metafiziškai, Locke‘as – psichologiškai. Tačiau po pirmojo entuziazmo XVIII a. kyla rimta krizė, kai atsiranda klausimas: juk tuščias „Aš“ formalus, ir kodėl būtent „Aš“, o ne „Tas“, ne „Mes“, jei yra istoriškai beasmenis ir visuotinai privalomas mokslo šaltinis visiems? Ypatingai anglų tradicija XVIII a. siekia dekonstruoti šį „Aš“ ir parodyti, kad išties yra gyvas, patyręs, išgyvenantis „Aš“. Prie šios tendencijos prieina Hume‘as, kuris sako, kad jokio „Aš“ nėra, tai fikcija.

Vėlesni filosofai toliau nei Hum‘as nenukeliavo, nes jis realiai iki pabaigos išardė mūsų patirtį iki mažučių kvantų ir parodė, kad ten rasti „Aš“ neįmanoma; tai naudinga, tačiau visgi tai fikcija. Ne visai yra teisinga, kai vadovėliuose rašo, jog jis neigė „Aš“ koncepciją: jis ja naudojosi pats, tik draudė manyti, kad šis „Aš“ yra iš tikros substancijos: tai tik mūsų vaizduotė, naudinga patirčiai organizuoti. „Aš“ nėra, o yra tik įspūdžių krūva situacijoje, kurią mes pripratome suvienyti. Dar tik budizmas pasaulio filosofijoje priėjo iki tokio radikalaus kraštutinumo….

5. „Aš“ vokiečių klasikinėje filosofijoje. Kantas, didysis naujosios krypties filosofijos įkūrėjas, sakė, kad patirties apie mūsų „Aš“ nėra, bet jis pats yra sąlyga patirčiai. Tai kaip struktūrinis taškas mūsų grynoje sąmonėje, kuris leidžia įgyvendinti sintezę, susieti beasmenius elementus per asmeninės atsakomybės sintezę. Kantas tai pavadino sudėtinga sąvoka „transcendentinė apercepcijos vienuma“. Tas jo užtikrintumas, kad yra grynasis „Aš“, kurio mes negalime pažinti (todėl, kad jis pats yra pažinimo sąlyga), buvo labai produktyvus. Fichtė, Schellingas, Hegelis eina šiuo keliu ir piešia tokį didžiulį filosofinį siužetą, kuris yra pasakojimas apie tai, kaip grynas „Aš“ pažįsta pirmiausia pats save savo tuštumoje, išeina į išorę, užpildo save turiniu, staiga atranda prieštaravimą šiame turinyje, vėl sugrįžta į save, bet jau su tam tikru laimikiu.

Šis besiplečiantis, koncentruotas ratais, judėjimas tęsiasi tol, kol žmogiškasis „Aš“ pasiekia dieviškąjį „Aš“. Toks grandiozinis ir filosofiškai labai produktyvus siužetas. Tiesą sakant, tai kertinis taškas visos „Aš“ supratimo istorijos, kurioje visi prieštaravimai susijungia, nes vokiečių filosofai nebijojo ir tvirtai nusprendė išlaikyti asmeninį Absoliuto charakterį, neatsisakydami nei to, nei kito. Beje, jau dabar galime pamatyti, kad pagrindinis šių įvykių nervas – tai paradoksas, jog mes negalime atsisakyti nuo grynojo „Aš“ ir negalime pasitenkiti tuo, kad jis tuščias. Vadinasi, reikia jį kažkuo užpildyti, nustatyti mūsų „Aš“ sąsajas su kažkokia realybe. Bet nors kartą pasirodęs „Aš“, jis iš karto pasiverčia beasmeniu.

6. XIX a bandymai ištirpdyti „Aš“ objektyvume. Dėl tokio „Aš“ supratimo XIX a. kilo ne tik filosofinės, bet ir kultūrinės reakcijos į absoliutaus „Aš“ kultą. Ideologija išrado „buržuazinio individualizmo“ koncepciją. XIX a., pozityvizmo kultūros suklestėjimo aušroje, būtent buržuazinis individualizmas erzino visus labiausiai ir pagimdė galingą reakciją: „Aš“ norėjosi ištirpdyti kažkuo objektyviu ar net stichišku. Pradedant 30-aisiais metais XIX amžiuje atsiranda bandymas ištirpdyti „Aš“ pasaulinėje valioje, tautinėje dvasioje, materialinėje visuomenės bazėje, remiantis pozityviaisiais mokslais, kurie įtvirtina tik psichologinį „Aš“. Beje, šiuo metu ir psichologija gimsta kaip mokslas, ir etnografija, ir kultūrologija, kurios padaro tuščią filosofinį „Aš“ nereikalingu. Tai reiškia, kad iki XIX amžiaus pabaigos „Aš“ puola galinga pozityvistinė ataka, puola tol, kol staiga paaiškėja, kad be „Aš“ yra bloga. Žinoma, be „Aš“ panardinimo į psichologinę ar istorinę stichijas, nebūtų šiame amžiuje didžiosios literatūros, puikios muzikos… Tačiau „entropijos“ asmeninis principas lėmė demonišką pasikeitimą. Tiesą sakant, visa epocha tapo skausmingu bandymu grąžinti asmeninį „Aš“ į kultūrą. Šia kryptimi, ėjo ir romantiškosios, ir ankstyvosios egzistencinės idėjos, ir palaipsniui atgimstantis religinis sąmoningumas. Bet, tuo pačiu metu, niekur nedingsta ir aistringas troškimas atsikratyti šio bjauriojo „Aš“ ir ištirpdyti jį kažkame: stichijoje, valioje, kaip siūlo Nietzsche, nacionalinėje revoliucinėje dvasioje ir t. t. Ir šios intencijos stebuklingai persipina…

7. XX amžiaus „Aš“ sampratos patirtis. XX amžius aiškiai parodo šių krypčių ribas. Daugelis sričių vis dar bando atgaivinti grynojo „Aš“ intuiciją: Husserlio fenomenologija, egzistencializmas, personalizmas, naujos versijos psichoanalizė, hermeneutika. O kita dalis tęsia „Aš“ ištirpdymo tradiciją empirinėse, istorinėse ar psichologinėse stichijose. Jeigu mes kalbėsime apie šiandieną, vis dar matysime susidomėjimą šia tema. Tai savaime yra įdomu – vadinasi, tai amžina tema filosofų mūšio lauke. Mes matome mažiausiai dviejų krypčių atsiradimą. Vieni bando redukuoti, suvesti „Aš“ į neurofiziologinį, į socialinio elgesio ir į beasmenį, kultūriškai determinuotą „Aš“. Čia lyderiauja tikriausiai amerikietiška sąmonės filosofija, dabar sparčiai auganti. Antroji tendencija, tai fenomenologijos, egzistencializmo, hermeneutikos, bandančių atnaujinti diskusiją apie „Aš“, sukurti naują diskursą, įsitvirtinimas. Galima paminėti tokių Vokietijos mąstytojų kaip Apelio ir Habermaso darbus, kurie parodo socialiai neredukuojamą „Aš“ ir įsišaknijusią asmeninę struktūrą kalboje. Tai labai įdomi sritis, nes ji reiškia tradicinių sistemų tokių, kaip etikos ir teisės, atkūrimą. Taip pat pakankamai įdomi yra prancūziškoji kryptis, kuri užsiima hermeneutika – tai Riker’as ir Descombes’as.
Apibendrinant, galimi „post-“ ir „postpost-“ laikotarpiai jau išnaudoti; artėja radikaliai nauja kultūrinė epocha, o diskusija apie „Aš“, už kurios stovi skirtingi kultūriniai masyvai ir skirtingų tipų mentalitetas, žinoma, paaštrės. Todėl priešaky – įdomi diskusija.

Rusų filosofas Aleksandras Dobochotovas
Pagal:postnauka.ru
Iliustracija: Arvin Febry

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Share Button
Share