Neapykanta klastinga, nes sumeta tave poron su priešininku

Naujas triukšmo pliūpsnis nutraukė prisiminimus: šalmuoti vyrai gręžė asfaltą. Į šį griausmą staiga kažkur iš viršaus, tarsi iš dangaus, atsiliepė pianinu grojama Bacho fuga. Matyt, kažkas viršutiniam aukšte atsidarė langą ir visu garsu paleido aparatą, kad griežtas Bacho grožis nuskambėtų kaip baisus įspėjimas neteisingu keliu pasukusiam pasauliui. Deja Bacho fuga neišgalėjo veiksmingai stoti prieš grąžtus ir automobilius, priešingai, automobiliai ir grąžtai pajungė Bacho muziką savajai fugai taip, kad Anjė užsispaudė delnais ausis ir nuėjo toliau.

Priešais ateinantis žmogus nudelbė ją neapykantos kupinu žvilgsniu ir pliaukštelėjo sau per kaktą, kas visų šalių gestų kalba reiškia, jog norime kam nors parodyti, kad jis kvailys, trenktas, skystaprotis. Anjė pagavo tą neapykantos kupiną žvilgsnį ir ją apėmė baisus pyktis. Ji sustojo. Ketino pulti tą žmogų. Smogti jam. Bet negalėjo, minia jau nunešė jį su savim, ir į ją kažkas atsitrenkė, nes ant šaligatvio negalėdavai stabtelėti ilgėliau nei trejetą sekundžių.

Turėjo eiti toliau, bet nenustojo galvoti apie aną praeivį: abu ėjo tame pačiame triukšme, bet vis dėlto jisai laikė būtinybe jai parodyti, kad neturinti jokios priežasties, o gal net ir jokios teisės užsikimšti ausis. Tasai žmogus šaukė ją prie tvarkos, kurią jinai suardžiusi savo gestu. Tai pati lygybė per jo asmenį skelbė jai įspėjimą, nesutikdama, kad kuris nors individas galėtų elgtis kitaip nei visi kiti. Tai pati lygybė draudė jai nesutikti su pasauliu, kuriame visi gyvename.

Noras užmušti tą vyrą nebuvo trumputė reakcija. Nors tiesioginis susierzinimas ir praėjo, tas noras liko, o prie jo prisidėjo nuostaba, kad galinti taip nekęsti. Sau per kaktą pliaukštelėjusio žmogaus pavidalas plaukiojo jos kūne kaip nuodinga lėtai irstanti žuvis, kurios neįmanoma išvemti.

Ji vėl prisiminė tėvą. Nuo tada, kai išvydo jį besitraukiantį nuo dviejų dvylikamečių, dažnai įsivaizduodavo jį tokioje situacijoje: skęsta laivas, gelbėjimo valčių per mažai – visiems neužteks vietos, todėl ant denio siaubinga spūstis. Pirmiausia tėvas bėga kartu su visais, tačiau pamatęs, kaip jie daužosi viens į kitą, lipa per galvas, kai viena įnirtusi ponia smogia jam kumščiu, kad pasitrauktų, jisai sustoja, paskui visai atsitolina. Galų gale tiktai žiūri, kaip klykiančių ir besikeikiančių žmonių pilnos valtys nuleidžiamos į siaučiančias bangas.

Kaip vadinti tokį tėvo elgesį? Baime? Ne, bailiai grumiasi už gyvenimą, bijo dėl gyvenimo, todėl moka už jį narsiai kovoti. Kilnumas? Galima būtų tarti, jeigu tėvas taip elgtųsi dėl artimųjų. Tačiau, Anjė manymu, tai buvo kas kita. Kas? Ji negalėjo atsakyti. Dėl vieno buvo tikra: skęstančiame laive, kur reikia susigrumti su kitais žmonėmis, dėl vietos gelbėjimo valtyje, tėvas būtų iš anksto pasmerktas mirčiai.

Gal klausimą galima būtų formuluoti taip: ar tėvas jautė neapykantą tiems žmonėms laive, kaip ji jautė merginai ant motociklo arba žmogui, pliaukštelėjusiam sau per kaktą? Ne, Anjė negali įsivaizduoti, jog tėvas galėtų nekęsti. Neapykanta klastinga, nes sumeta tave poron su priešininku. Todėl karas obsceniškas: nepadorus kariaujančiųjų artumas – žiūrėdami į akis, jie perveria vienas kitą. Anjė įsitikinusi, kad kaip tik tokiu intymumu bjaurėjosi tėvas. Spūstis laive jam būtų pasirodžiusi tokia atgrasi, kad jis verčiau būtų sutikęs nuskęsti. Liestis kūnu su žmonėmis, kurie stengiasi atstumti vienas kitą ir palikti mirti, tėvui būtų buvę blogiau, nei likti mirti vienam skaidriame vandeny.

Tėvo prisiminimas jai padėjo išsivaduoti iš neapykantos, kurios dar neseniai buvo kupina. Nuodingas sau per kaktą pliaukštelėjusio vyro vaizdinys pamažu nyko iš minčių ir tarp jų įsibrovė viena nauja: negaliu jų nekęsti, ne, nesu susijusi su jais; neturiu su jais nieko bendra.

[M. Kundera. Nemirtingumas]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code