Amžinojo sugrįžimo mitas

Slaptinga yra amžinojo sugrįžimo idėja, Nyčė suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, ką jau esame išgyvenę, ir kad tai kartosis be galo. Ką galėtų reikšti šis beprotiškas mitas?

Amžinojo sugrįžimo mitas sako per negationem, kad gyvenimas, kuris kartą visiems laikams pradings, kuris nebesugrįš, panašus į šešėlį, neturi svorio, yra iš anksto miręs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus būtų, tas baisumas, taurumas ar puikybė nieko nereiškia. Galime nekreipti dėmesio, lygiai kaip į keturioliktajame amžiuje tarp dviejų Afrikos valstybių vykusį karą, kuris nė kiek nepakeitė pasaulio, nors jame neapsakomai kankindamiesi žuvo trys šimtai tūkstančių negrų.

Ar karas tarp dviejų Afrikos valstybių keturioliktajame amžiuje bent kiek pasikeis, jeigu jis be perstojo kartosis amžinai sugrįždamas?

Pasikeis: jis įgaus masę, jis kliudys, o jo kvailybė bus nepataisoma.

Jei amžinai kartotųsi Prancūzijos revoliucija, prancūzų istoriografija mažiau didžiuotųsi Robespjeru. Kadangi kalbame apie tai, kas nesugrįš, kraujo liejimo metai pavirsta tuščiais žodžiais, diskusija ir teorija tampa lengvesni už plunksnelę ir nekelia baimės. Begalinis yra skirtumas tarp vieną kartą istorijoje iškilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis grįžtų kapot galvų prancūzams.

Taigi amžinojo sugrįžimo idėja reiškia tam tikrą perspektyvą, iš kurios daiktai atrodo kitokie, nei anksčiau pažinojome: jie išnyra iš lengvinančių savo laikinumo aplinkybių. Šios lengvinančios aplinkybės neleidžia mums skelbti nuosprendžio. Kaip gali teisti tai, kas išnyksta? Nykulio žaros viską užlieja nostalgišku žavesiu; net giljotiną.

Neseniai patyriau neįtikėtiną pojūtį: vartinėjau knygą apie Hitlerį, ir kai kurios nuotraukos mane sugraudino. Jos man priminė vaikystę, sutapusią su karo metais. Kai kas iš artimųjų žuvo Hitlerio lageriuose. Bet ką reiškė jų mirtis, jeigu Hitlerio nuotraukos priminė išnykusį mano gyvenimo laiką, – laiką, kuris negrįš.

Toksai susitaikymas su Hitleriu atskleidžia kraupų moralinį iškrypimą, susijusi su pasauliu, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, – tokiame pasaulyje viskas iš anksto atleidžiama, vadinas, ir viskas ciniškai leidžiama.

[Kundera, Milan. Nepakeliama būties lengvybė. Vilnius: Tyto alba. 2010. P. 7, 8]