Pirmasis žingsnis į filosofiją

wings of desireKlausimas: kas yra filosofija? Į jį būtų nesunku atsakyti, jeigu filosofija būtų koks nors mūsų kasdieniame gyvenime randamas dalykas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Tačiau taip nėra.

Žodis „filosofija“ visų pirma yra nuoroda į tam tikrą kultūrinę tradiciją.

Vyraujanti dabarties pasaulio nuostata filosofijos atžvilgiu yra gana skeptiška, o kartais net niekinama ir destruktyvi. Dviprasmiška yra ir filosofo padėtis dabarties visuomenėje, nors, pridurkime, niekada, net senovės Graikijoje, filosofas nesijautė visiškai saugiai ir visada buvo šiek tiek ne šio pasaulio žmogus, nors ir pakenčiamas, tačiau truputėlį įtartinas ir neaiškus egzistencinis tipas. Bet, atrodo, niekada filosofas nesijautė toks svetimas pasauliui kaip šiuo metu, nes mūsų epocha yra perdėm pragmatiška, visur ieškanti tiesioginės naudos ir orientuota tik į vadinamąjį gyvenimą, suvokiamą ir aiškinamą labai materialistiškai.

Filosofija – net vadinamoji praktinė filosofija – niekada nebuvo praktiška. Pateisinti ar pagrįsti savo reikalingumą kokiais nors siaurais praktiniais matais ji negalėjo ir negali ne dėl kokių atsitiktinių savo trūkumų, bet iš principo, dėl pačios savo prigimties.

Senovės graikams filosofija reiškė išminties meilę. Filosofas eina dievų takais. Todėl jis yra teoretikas arba teoras. Kaip teoretikas ir išminties mylėtojas, filosofas siekia įsimąstyti į tobulą pasaulio esmę, kosmosą, t.y. į tai, ką galima mylėti, kuo galima grožėtis, kas yra gera ir teisinga. Taigi, graikų požiūriu, meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, prabundančia tada, kai mąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantį tobulumą.

Daugelis dabarties žmonių nebetiki išmintimi. Labiausiai tikima mokslu, kuris yra visai kas kita negu išmintis, o tam tikra prasme yra net išminties priešingybė. Moksliniu požiūriu, pasaulis nėra nei dieviškas, nei tobulas, nei geras, nei gražus, nei teisingas. Be to, pasaulis visai abejingas žmogui, nes jame viešpatauja visuotiniai gamtos dėsniai, kuriems žmogus (nes ir jis yra gamtinė būtybė) pavaldus taip pat kaip akmuo, vandens srautas ar karkvabalis. Kadangi pasaulis abejingas žmogui, žmogus irgi – ir vis labiau – tampa abejingas pasauliui, į kurį jis pradeda žiūrėti tik kaip į žaliavą ir medžiagą, taigi kaip į savo gyvybinių poreikių tenkinimo rezervuarą. Šį vyksmą vokiečių mąstytojas Martinas Heideggeris pavadino būties užmarštimi. Geriausiu atveju dabarties žmogui pasaulis yra jo paties atvaizdas ar veidrodis, kuriame žmogus mato tik patį save. Vaizdinys, paveikslas, vaizdas, ženklas, formulė, valia.

Techninė visata – o toks pamažu tampa visas dabarties pasaulis – yra grynųjų priemonių karalystė, į kurią įtrauktas žmogus kaip technologas taip pat yra tik priemonė. Tuo tarpu filosofija – neturi jokio techninio pateisinimo; ji nėra techninė priemonė.

Filosofija, kaip mąstantis atvirumas pasauliui, pati savaime yra tikslas ir turi prasmę tiek, kiek ji smelkiasi į daiktų ir žmogaus esmę.

Tačiau prasmės poreikis žmoguje neišnyksta niekada ir nepriklauso nuo istorinių aplinkybių. Ir kaip tik šis poreikis lemia filosofijos gyvastingumą.

***

Filosofija yra būdas mąstyti ir būti pasaulyje jame nepasiliekant, bet kartu jo neapleidžiant, arba žmogaus sugebėjimas peržengti pasaulį jame įsišaknijant.

***

Filosofinis mąstymas yra pastanga atsiverti transcendencijai pasaulyje, arba siekis kasdienybės pasaulyje išvysti tai, kas nekasdieniška ir nepragmatiška.

***

Toks apibūdinimas tinka visų laikų filosofijai, pradedant senovės graikais, baigiant mūsų dienomis.

Nuo pat Vakarų filosofijos pradininkų Parmenido, Sokrato ir Platono laikų filosofinis mąstymas buvo NUKREIPTAS NE Į ESAMĄ ŽMOGAUS PADĖTĮ, NE Į KASDIENIO GYVENIMO FAKTŲ IR BANALYBIŲ PASAULĮ, O Į TAI, KĄ GALIMA PAVADINTI IDEALU. FILOSOFIJA SKATINO ŽMOGŲ PERŽENGTI SAVO FAKTIŠKUMĄ IR SIEKTI TOBULYBĖS. UŽTAT JI NIEKADA NESISTENGDAVO „SUPRASTI IR IR ATLEISTI“ IR NESITENKINDAVO VIEN TIK ESAMOS ŽMOGAUS PADĖTIES AIŠKINIMU BEI PATEISINIMU, BET VISADA RAGINO BŪTI, GYVENTI IR MĄSTYTI TAIP, KAIP BŪTI IR MĄSTYTI KASDIENYBĖJE SKENDINČIAM ŽMOGUI YRA LABAI SUNKU.

Paliepimas matyti ir mąstyti tai, kas tobula ir idealu, tolygus reikalavimui užsikrauti naštą, be kurios galima sėkmingai ir ramiai gyventi. Šiuo požiūriu filosofijos padėtis pasaulyje yra kebloka. Juk žmogus iš prigimties linkęs į lengvumą. Žmogus nori būti laimingas. O filosofija, žmogų stumdama į aukštesnę, užtat sunkesnę būtį ir parodydama varganą ir toli gražu netobulą mirtingojo būklę šioje žemėje, dažnai prieštarauja laimės siekiui ir būsenai. Nėra laimės filosofijos, ir filosofija nė vieno žmogaus dar nėra padariusi iš tikrųjų laimingo. Filosofija žmogų įstato į nesibaigiantį ieškojimo ir mąstymo kelią. Kasdienio žvilgsnio akiratyje pasaulis žmogui atsiveria kaip vienmatė praktinių reikšmių, naudingų ar nenaudingų santykių su daiktais ir kitais žmonėmis erdvė. Visa, ką žmogus mato, kuo disponuoja ir manipuliuoja, yra įžmoginta, visi daiktai dėvi žmogiškąją kaukę. Šita įžmogintoji daiktų pusė filosofijoje vadinama imanentine realybe. Imanentiškumas yra transcendentiškumo priešingybė. Filosofinis žingsnis kaip tik ir yra žvilgsnio nukreipimas nuo imanentinės daiktų pusės į transcendentinę.

Žmogus išvysta „kitą“ pasaulį, kuriame galioja nebe praktiniai arba pragmatiniai, o, galima sakyti, tiesos, gėrio ir grožio kriterijai… SAVAIMINĖS BŪTIES PRASMĖ. Filosofinė būsena giliausia savo esme yra klausianti: ji bloškia žmogų į begalinio klausimo stichiją.

Parengta pagal:
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011, 9-20 p.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code