Citatos, ištraukos iš C. G. Jungo knygos “Psichoanalizė ir filosofija”

Kiekvienas individas yra taisyklės išimtis.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.134]

Žmogaus panašumas į kitus yra tik viena jo pusė, o nepakartojamumas – kita.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.134]

Normalus žmogus, pagal apibrėžimą, leidžiasi determinuojamas tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.123]

Gyvenimas yra paprasčiausias energetinis procesas. Bet kiekvienas energetinis procesas iš esmės yra negrįžtamas ir todėl aiškiai nukreiptas į vieną tikslą, o tas tikslas – ramybės būsena. (…)

Gyvenimo kreivė yra lyg kulkos parabolė. Išvesta iš pradinės ramybės būsenos, kulka pakyla ir vėl grįžta į ramybės būseną.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.177, 178]

lot. k. projectio – metimas į priekį. Tai nesąmoningas subjektyvaus vidinio turinio perkėlimas į išorinį objektą. Taigi projekcija yra disimiliacijos procesas, kurio metu subjektyvus turinys atskiriamas nuo subjekto ir įkūnijamas objekte. Kai žmogus savo negatyvius bruožus, jausmus, elgesio motyvus, taip pat jį kankinančius psichikos turinius perkelia į kitus žmones (nes jie jam kelia nerimą ar yra nepriimtini jo Aš dėl kitų priežasčių) – tokią projekciją vadiname negatyviąja. O kai žmogus dėl perdėto kuklumo ar žeminimosi mato kitame žmoguje teigiamus bruožus, kurie jam atrodo nepasiekiami, tada turime pozityviąją projekciją. Projekcija savo ištakomis remiasi archajine subjekto ir objekto tapatybe, tačiau šį perkėlimo reiškinį galime vadinti projekcija tik tuomet, kai iškyla minėtos tapatybės su objektu būtinybė, o ji atsiranda tada, kai tapatybė tampa kliūtimi, t.y. kai projekcinio turinio nebuvimas ima trukdyti prisitaikymui ir to projekcinio turinio sugrąžinimas į subjektą darosi pageidautinas. Nuo to momento ankstesnė tapatybė įgyja projekcinį pobūdį. Todėl projekcijos sąvoka reiškia tapatybės, kuri pasidarė akivaizdi, būseną ir dėl to kritikuotina paties subjekto ar kieno nors kito. Projekcija yra vienas iš psichinės gynybos mechanizmų, ji padeda apsiginti nuo nemalonių išgyvenimų ir pasijusti patogiau. Juk visuomet yra pagunda atsakomybę už savo neigiamus poelgius perkelti kitam.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.419, 420]

Vok. k. der Schatten. Visuma negatyvių žmogaus savybių, kuriomis jis pasižymi, bet kurių nepripažįsta savomis. Nesiderindamos su sąmoningai pasirinktina nuostata, jos paprastai slopinamos, išstumiamos į pasąmonę, kur jos susijungia į sąlygiškai autonomiškai „atskilusią asmenybę“. Šešėlis – tai tamsioji asmenybės pusė. Ji pradeda formuotis jau vaikystėje, kai tėvai moko vaikus, kas gera, o kas bloga, kas galima, o ko negalima. Jeigu nepriimtina savybė suvokiama, visada yra galimybė pataisyti. Tačiau kai žmogus vis mažiau kreipia dėmesio į tuos norus, kurie „neįsirašo“ į jo „teigiamą“ paveikslą, tuomet Šešėlis darosi vis didesnis ir tamsesnis. Pagaliau ateina momentas, kai Šešėlis ima veikti: žmogus pradeda neįprastai elgtis, pats negalėdamas suvokti savo poelgio ir stebisi, kodėl jis taip pasielgė. Šešėlis artimas instinktui. Sąmonės atžvilgiu jis veikia kaip tam tikra kompensacija. Taigi jo veikla gali būti pozityvi ir negatyvi. Suvokus Šešėlį prasideda analizė. Šešėlio išstūmimas iš sąmonės akiračio arba susitapatinimas su juo veda prie asmenybės susidvejinimo. Galimi įvairūs būdai kovoti su savo Šešėliu, pvz., vienas iš jų – tai gyventi dvigubą gyvenimą, kitas – projektuoti savo Šešėlį aplinkiniuose žmonėse ir paskui su jais kovoti, nors iš tikrųjų tai yra tik kova su savo Šešėliu. Šešėlis – ne vien blogio šaltinis, jis apima ir teigiamas savybes – normalius instinktus, reakcijas, realistinį tikrovės suvokimą, kūrybinius impulsus ir pan. Savo šaknimis Šešėlis remiasi į gyvulių ir mūsų protėvių pasaulį, ir todėl apima ištisą istorinį pasąmonės sluoksnį.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.421, 422]

NSO laikome tam tikrais skraidančiais aparatais, atskrendančiais pas mus arba iš kitos planets, arba net iš «ketvirtojo matmens».

Daugiau kaip prieš 40 metų (1918 m.), tyrinėdamas kolektyvinę pasąmonę, aš atradau egzistuojant, matyt, svarbiausią panašaus pobūdžio simbolį – būtent Mandalos simbolį. Norėdamas įsitikinti, kad taip iš tikrųjų yra, daugiau kaip dešimtmetį kaupiau duomenis, o 1929 m. pirmąkart preliminariai paskelbiau apie šį atradimą. Mandala – tai archetipinis vaizdinys, kuris egzistavo, kaip mes atskleidėme, tūkstantmečius. Jis vaizduoja Savasties pilnatvę arba iliustruoja sielos pagrindo pilnatvę, o mitologiškai kalbant – žmoguje įsikūnijusią dievybę. Priešingai negu Böhme‘s mandala [Böhme‘s sukurtas Mandalos simbolis vaizduoja Dievo skilimą: vidinis jos apskritimas ten padalytas į dvi puses, kurios viena kitai atsukusios nugaras.], šiuolaikiniai simboliai išreiškia vienybės siekimą, t.y. vaizduoja tam tikrą skilimo kompensaciją, vadinasi troškimą jį įveikti. Kadangi visa tai vyksta kolektyvinėje pasąmonėje, tai ir reiškiasi visur. Tai liudija ir gandai apie NSO; jie yra visuotinės nuostatos simptomas.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.326]

Anoniminis autorius, parašęs „Tractatus aureus Hermetis“ komentarą, savo scholijose mini apskritimo kvadratūrą ir aprašo kvadratą, kurio keturis kampus sudaro keturi elementai, o viduryje yra mažesnis apskritimas. Jis sako: „Padalykite savo akmenį į keturis elementus, paskui distiliuodami suvienykite juos, ir taip atliksite visą magisteriumą. Tas Vienis, į kurį turi būti sutrupinti elementai, yra minėtas mažytis apskritimas, esantis kvadratūros viduryje. Jis yra tarpininkas, sutaikantis priešus ar elementus“. Tolesniame skyriuje alchemikas pateikia tokį indo, šio „tikrojo filosofinio Pelikano“, paveikslą. Šį paveikslą jis komentuoja taip: „Raidė A, pavaizduota viduryje, yra tarsi tas pirmapradis šaltinis ar versmė, iš kurio išteka likusios raidės ir į kurį, plūsdamos kaip upė į vandenyną ar į bekraštę jūrą, jos suteka atgal“. Šio paaiškinimo visiškai pakanka norint įrodyti, kad indas yra viso labo Mandala, simbolizuojanti Savastį ar „aukštesnįjį Adomą“ su keturiomis jo hipostazėmis (plg. Horą ir keturis jo vaikus). Autorius indą vadina septenarius magicus occultus. („slaptasis magiškasis septynetas“; alchemikas dar įskaičiuoja raides F ir G, simbolizuojančias viršų ir apačią).

Marija Pranašė taip pat sako: „filosofai moko apie viską, tačiau nesako nieko apie hermetinį indą, nes jis yra dieviškas dalykas, kurį nuo pagonių akylai slepia Viešpaties išmintis, o neišmanėliai, kuriems neskirtas šio indo pažinimas, neišmano ir tikrojo metodo“.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.258, 259]

(…) varžyti instinktus gali versti realūs šio pasaulio pavojai. Tačiau ne vien išorinis pasaulis sukelia baimę, varžančią instinktus. Pirmykštis žmogus daug dažniau baiminasi „vidinės“ tikrovės – sapnų, protėvių dvasių, demonų, kerėtojų ir raganų. Mes, sakydami, kad šis vidinis pasaulis nėra realus, galime savo racionalizmu išsklaidyti jo keliamą baimę, tačiau vargu ar yra tokių protinių argumentų, kurie demistifikuotų šių psichinių fenomenų iracionalią prigimtį. Galima įtikinti pirmykštį žmogų atsisakyti kai kurių prietarų, bet žodžiais jo nepavyks išvaduoti nuo girtavimo, moralinio nuosmukio ir nevilties. Egzistuoja psichinė tikrovė, tokia pat negailestinga ir neįveikiama, kaip ir išorinis pasaulis, tačiau sykiu ne mažiau pravarti ir naudinga, jeigu tik žinai, kaip išvengti jos pavojų ir pasisemti jos apsčių lobių. Pasak vieno žymaus tyrinėtojo, „magic is the science of the jungle“. Civilizuotas žmogus su panieka žvelgia į pirmykščius prietarus, tačiau tuomet ne mažesnės paniekos turėtų nusipelnyti ir viduramžių šarvai ir alebardos, tvirtovės ir į viršų šaunančios katedros. Pirmykštės veiklos priemonės pirmykštėmis sąlygomis savo veiksmingumu nenusileidžia kulkosvaidžiui ar radijui, naudojamiems dabartinėmis sąlygomis. Mūsų religija ir politinės ideologijas, garantuojančias išganymą ir permaldavimą, būtų galima palyginti su pirmykšte magija. Vos tik sumenkus šių representation collectives vaidmeniui, jų vietą – jau neminint tų mūsų laiko dvasinių epidemijų, prieš kurias nublanksta XV a. Raganų medžioklės, – bematant užpildo įvairios paikos asmeninės idiosinkrazijos, įkyrios idėjos, fobijos ir kitos panašios demoniško apsėdimo būklės, atstumiančios savo pirmykščiu idiotizmu.

Kad ir kaip stengtumės neigti psichinę tikrovę, ji vis tiek išlieka autentiškas baimės šaltinis, kurį atmetant grėsmė ima tik augti. Vadinasi, biologiniai instinktai susiduria ne tik su išorinėmis, bet ir su vidinėmis kliūtimis. Tą pačią psichinę sistemą, kurioje šėlsta goslūs instinktai, kartu grindžia priešingos linkmės valia, nė kiek nenusileidžianti biologiniam impulsyvumui.

[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.219, 220]