ziedas

Filosofas, atvėręs “Tikrovės fenomenologijos” problematiką, yra ne kas kitas kaip Kantas. Kanto filosofijoje Grožis, Didingumas ir Monstriškumas [Ungeheure] suformuoja triadą, atitinkančią Lacano Įsivaizduojamos, Simbolinės ir Tikrovės plotmių triadą: santykis tarp trijų sąvokų yra lyg boromiškasis mazgas, kuriame dvi sąvokos susiejamos per trečiąją (Grožis daro galimą Monstriškumo išaukštinimą; taigi išaukštinamas yra Grožio ir Monstriškumo tarpininkas ir t. t.). Kaip ir Hegelio dialektikoje, kiekviena sąvoka, pasiekusi kraštutinumą – t.y. visiškai aktualizuota, – virsta kita: objektas, kuris yra absoliučiai gražus, jau nėra tik gražus, jis yra didingas; taip pat objektas, kuris yra absoliučiai didingas, tampa kažkuo monstrišku. Arba kitaip tariant: gražus objektas be Didingumo elemento nėra iš tiesų gražus; didingas objektas, stokojantis Monstriškumo dimensijos, nėra iš tikrųjų didingas, yra tik gražus…

Ši sąveika paaiškina paradoksalų santykį tarp (didingo)  Įstatymo ir Monstriškumo siaubo Kanto teorijoje: antjuslinis Įstatymas, taip pat kaip ir Monstriškumas, priklauso noumenų sričiai, ir tai, ko Kantas negali pripažinti, išvada, kurios jis siekia bet kokia kaina išvengti, yra absoliuti šių dviejų dalykų tapatybė, faktas, jog didingas Įstatymas yra tas pat, kas Monstriškumas – viskas priklauso tik nuo subjekto požiūrio. Tai reiškia: reikia skirti Būtį-savyje kaip Tikrovės monstriškumą nuo didingo Įstatymo Būties-savyje, kuri jau yra Būtis-mums (tai, ką moralinis subjektas patiria kaip universalių Tikslų karalystę, paliudijančią jo noumeninę laisvę): ši antroji Būtis-savyje pasirodo tik tuomet, kai subjektas pamato Tikrovę iš reikiamo fenomeninio atstumo – tuo momentu, kai per daug priartėjame prie Įstatymo, jo kilnus didingumas virsta nepadoriu atstumiančiu monstriškumu. Šis implicitinis tradicinio teologinio Blogio ir disharmonijos pateisinimo apvertimas (“Tai, ką mūsų ribotas protas suvokia kaip trikdančias dėmes, Dievo begalinio proto akivaizdoje yra detalės, prisidedančios prie visuotinės Harmonijos”) glaustai pateikia visą Kanto įgyvendintą revoliuciją: tai, ką mūsų ribotas protas suvokia kaip kilnų moralinio Įstatymo didingumą, iš tiesų yra išprotėjusio sadistiško Dievo monstriškumas.

[Žižek S. Visks, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano//Pasąmoninis įstatymas; etikos anapus gėrio link. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005. 151-153]

Share Button
Share