Vienatvė – išsigelbėjimas ar pražūtis?

akro2
“Tik tai vienatvėj auga, ką jon esi įnešęs, taip pat galvijas dvasios. Dėl to vienatvė daugeliui nėra patartina iš viso.

Ar buvo žemėj iki šiol kas nors bjauresnio už dykumų šventuosius? Aplinkui juos ne vien tik velnias siautė, bet ir kriuksėjo kiaulė.”

 

F. Nietzsche, “Štai taip Zaratustra kalbėjo”

 

Žmonės būna kartu. Šaunu, jei būna neįsitempę, tiesiog būna ramiai. Šalia yra kitas žmogus. Jis būtinas. Tai žinai ir todėl nebekreipi į jį dėmesio. Toks yra pasaulis. Pasaulis be spindesio. Tiesiog gyvenimas. Žmonės būna kartu, tai suteikia saugumo. Saugumas ir laimė kartais sutampa. Tačiau vienatvė kažkodėl atrodo iškilesnė. Tik stiprūs žmonės ištveria vienatvę.

Vienatvėje būti neramu. Ji atskleidžia, kad egzistuoji apsuptas beprasmybės. Svetimas, nereikalingas ir atsitiktinis. Vienatvėje gali sustingsti pasaulis. Tačiau vienatvėje žmogus turi galimybę suteikti pasauliui gyvybės. Ji gali tapti apsivalymo ir naujos pradžios akimirka.

Hermanno Hessės romane “Stepių vilkas” pasakojama apie Harį Halerį, -prieštaringą ir dvilypę asmenybę. Keistą, žavų ir nepakartojamą žmogų. Žmogų – išsiugdžiusį tobulą, baisų, beribį sugebėjimą kentėti. Jaučiantį ne panieką pasauliui, o panieką sau. Nesugebantį būti patenkintu savimi ir savo gyvenimu, tačiau tuo pačiu nepasiduodantį ir kovojantį iš paskutinių jėgų, neprisitaikantį prie kitų ir taip išliekantį pačiu savimi.

Vienatvė gali būti spengianti tyla. Ji gali stiprinti gyvenimo tuštumos pajautimą.

“Vienatvė – tai nepriklausomybė, aš jos norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Ji buvo šalta, o taip, bet ji buvo ir tyli, nepaprastai tyli ir didelė tarsi šalta nebyli erdvė, kurioje sukasi žvaigždės.” – sako Haris Haleris “Stepių vilke”.

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.33.]

Vienatvėje gali būti pažįstama tiesa. Silpnas žmogus bijo vienatvės, bijo pats savęs. Šioje baimėje slypi pavojus – savęs praradimas, tyli žūtis, prilygstanti susinaikinimui.

“Vienatvė yra tam tikra žmogaus, neturinčio pagalbos, būklė. Juk būdamas vienas žmogus netampa iš karto vienišas, lygiai kaip ir būdamas minioje nebūtinai yra ne vienišas. (…) Mes turime sugebėti kalbėtis su savimi, apsieiti be kitų žmonių, patys žinoti, kaip turime gyventi.” – tvirtina stoikas Epiktetas.

Žmonės aplinkui su kaukėm. Pasislėpę, prisitaikę žmonės. Žmogus yra neaiškus sau pačiam. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti. Neaiškumas yra pavojingas, keliantis baimę, todėl žmogus visai naūraliai slepiasi nuo jo kasdienybėje. Žmogus – suskilęs į daugybę tarpusavyje nesusijusių “Aš”? Kuris “Aš” tikrasis? O gal nė vienas? Kas yra žmogus? Tai klausimai, prie kurių atsakymų priartėjama vienatvėje.

Vienatvėje reikia mokėti išbūti. Stiprus žmogus renkasi vienatvę – atranda save. Vidinė harmonija palaiko jį.

Hario Halerio atveju, vienatvė pasirinko jį. Ne jis pasirinko vienatvę. Vienatvė tapo jo kančia ir likimu. Haris Haleris visą gyvenimą aistringai troško laisvės ir nepriklausomybės. Buvo tvirtas ir nepalenkiamas: “Nieko jis taip neapkentė ir nesibaisėjo, kaip minties eiti kažkokias pareigas, laikytis kažkokio dienos ir metų suskirstymo, paklusti kitiems. Kontoros, kanceliarijos, raštinės jis neapkentė lyg mirties (…). Hariui Haleriui klojosi taip, kaip klojasi visiems: tai ko atkakliausiai ieškojo ir siekė visu savo esybės potraukiu, tai gaudavo, bet tokiu dideliu kiekiu, kuris žmogui jau nebeeina į sveikatą. Iš pradžių tai buvo jo svajonė ir laimė, vėliau – jo kartus likimas. Trokštantis valdžios žūsta nuo valdžios, piniguočius – nuo pinigų, vergas – nuo vergovės, trokštantis malonumų – nuo malonumų. Taip ir Stepių Vilkas žuvo nuo savo nepriklausomybės. Jis pasiekė savo tikslą, jis darėsi vis nepriklausomesnis, niekas negalėjo jam įsakinėti, prie nieko jam nereikėjo taikytis, pats vienas laisvai apspręsdavo savo poelgius. Juk kiekvienas stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikras jo esybės potraukis. Tačiau, pasiekęs laisvę, Haris staiga pajuto, kad jo laisvė – mirtis, kad jis vienas, kad pasaulis kažkaip kraupiai davė jam ramybę, kad jam daugiau neberūpi nei žmonės, nei jis pats, kad jis pamažu dūsta, vis labiau ir labiau retėjant izoliuotumo ir vienatvės orui.”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.43-44.]

Haris Haleris – laisvas, bet tuo pačiu ir labai apsiribojęs. Laisvas išoriškai, tačiau ne viduje. Pilnas absurdo jausmo – ilgisi prasmės, ieško jos išoriniame pasaulyje, iš gyvenimo reikalauja daugiau, nei šis gali jam duoti. O juk pasaulis gyvena ir nereikalauja nei kančios, nei žygdarbių. Hario Halerio vienatvę galima būtų pavadinti ne vienatve, o atsiskyrimu ar atsiribojimu nuo gyvenimo. Vėliau Hermina romano pabaigoje sakys:

“Tu perdaug alkanas ir reiklus šiam paprastam, patogiam šiandieniniam pasauliui, kuris tenkinasi mažais dalykais, jis tave išspjauna, tu turi vienu matmeniu daugiau, negu jam reikia. Kas šiandien nori gyventi ir džiaugtis savo gyvenimu, tas neturi būti toks žmogus, kaip tu ir aš. Kas reikalauja ne plerpimo, o muzikos, ne malonumo, o džiaugsmo, ne pinigų, o sielos, ne bindzinėjimo, o tikro darbo, ne žaidimo, o tikros aistros, tam šis žavus mūsų pasaulis – ne tėvynė…”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.128.]

Derėtų prisiminti ir Antikinę etiką – svarbiausia aukso vidurys, kitaip sakant, saikas. Absoliuti vienatvė – kraštutinumas, t.y. blogis. Saikas reikalingas net ir vienatvėje. Serganti siela – baimės slegiama, besiblaškanti, puolanti į kraštutinumus siela, sakytų Seneka.

“Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės, ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis (…).

Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai, kuri medaus per daug pririnko, – man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.”

[Nietzsche F.Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Mintis, 1991. P.21.]

Ateina diena, kai žmogus sulaukia trisdešimties metų. Tai tarsi perskyra, kai nustatomas ryšis su laiku, kai ateina laikas pradėti mąstyti, kokia vieta ir prasmė pasaulyje, ne šiaip prasmė, bet prasmė sau; ateina laikas susipažinti pačiam su savimi, suvokti kas esi. Nietzschės herojus Zaratustra dešimt metų mėgavosi vienatve ir štai jis nusprendžia, jog laikas aplankyti žmones, pasidalinti patirtimi. Ar jo tiesa skirta žmonių miniai, jau kitas klausimas. Tačiau jis jaučiasi subrendęs ir pasiruošęs susitikti su pasauliu. Jei jis taip ir būtų likęs kalnuose, kyla klausimas, ar būtų prasminga ta jo vienatvė? Zaratustra – altruistas. Nietzschės kančia, tiek vienatvė suteikia gyvenimui prasmę.

Harį Halerį H. Hesse pavaizduoja kaip kančios genijų, jaučiantį panieką savo pasiklydimui ir sulaukėjimui, keliantį didžiulius reikalavimus tiek sau, tiek aplinkiniams. Tačiau, galima suabejoti, ar besibjauriantis savimi Haris Haleris, suvokia, kas yra žmogus? Jis, kaip ir visi žmonės, įsivaizduoja gerai tai žinąs.

H. Hesse rašo: “Juk žmogus – ne sustingęs ir pastovus pavidalas (toks buvo antikos idealas, nors jos išminčiai ir kitaip spėliojo), o greičiau kažkoks mėginimas, kažkoks perėjimas, jis ne kas kita, kaip siauras, pavojingas tiltas tarp gamtos ir dvasios. (…)

Nuojauta, kad “žmogus” dar ne visiškai sukurtas, o tėra dvasios reikalavimas, tolima, tiek pat trokštama, kiek ir baugi galimybė ir kad tas kelias į ją nueinamas visada tik labai palengva ir baisių kančių bei ekstazių kaina (…).”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.56.]

Žmogui būdinga klysti. Žmogus kuria save. Žmogus atranda save vienatvėje. Nietzschės Zaratustra pritartų: “Žmogus – tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės.

Tai kelias į anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pažvelgti pavojinga, drebėti ir sustoti pavojinga.

Žmogus – jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta žmoguje mylėti ėjimą jo per tiltą, o ne žlugimą paiką.”

[Nietzsche F.Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Mintis, 1991. P.26.]

Žmogus – pasimetęs, tarsi įmestas į nesuvokiamą, nepažinų pasaulį. Pasaulis – tarsi labirintas, kuriuo einame, nežinodami kur ir kodėl. Tragiška žmogaus lemtis ir patirtis. Nietzschė kovoja su iliuzijom – su moralės taisyklėmis ir dėsniais, sukurtomis mūsų pačių. Reikia vertinti ir pervertinti. Taisyklės nėra nei amžinos, nei nekintančios. Nietzschė verčia susimąstyti, kuria ateities žmogų – drąsų žmogų, ieškantį pozityvios išeities. Nietzschė kuria antžmogį – stiprų, laisvą žmogų – žmogų kaip siekiamybę. Nietzschės žmogus – turintis teisę į individualybę.

Hario Halerio vienatvė lyg ir neveda į prasmę, tačiau atskleidžia žmogų tokį, koks jis yra: pavargusį nuo civilizacijos, niekinantį miesčioniškumą, buvimą rėmuose, o tuo pačiu ir besižavintį ramiu, monotonišku, steriliu gyvenimu, gyvenimu be kovos,  šiltnamio sąlygomis; atskleidžia žmogų nuolat skendintį vidiniuose prieštaravimuose – tarp dvasios ir instinktų, tarp to kas “žmogiška” ir to kas “vilkiška”. Tai kiekvienam suteikia galimybę atpažinti save.

“ (…) Žmogus ir vilkas jame negyveno vienas greta kito ir dar mažiau padėdavo vienas kitam, bet nuolat mirtinai vaidijosi ir tik kankino vienas kitą. (…) Kai jis būdavo vilkas, jame nuolat budėdavo žmogus, stebėdamas, spręsdamas ir smerkdamas – o tuo metu, kai jis būdavo žmogus, lygiai taip pat elgėsi vilkas. (…) Jei jis atlikdavo vadinamąjį gerą darbą, tuomet vilkas jame šiepdavo dantis, juokdavosi ir kruvina patyčia rodydavo, koks juokingas, koks nederantis visas šis kilnus spektaklis stepių žvėriui, vilkui, kuris, juk širdyje kuo puikiausiai žino, kas jam patinka, būtent – vienišam risnoti stepėmis, kartais lakti kraują ar vytis vilkę, – ir tuomet kiekvienas žmogiškas poelgis, žiūrint vilko akimis, pasidarydavo baisiai komiškas ir nepatogus, kvailas ir tuščias. Bet visiškai taip pat būdavo, kai Haris jausdavosi ir elgdavosi kaip vilkas, kai jis kitiems rodydavo dantis, kai jausdavo neapykantą ir mirtiną priešiškumą visiems žmonėms, jų melagingoms ir išsigimusioms manieroms, jų papročiams. Tuomet jame budėdavo žmogus, jis stebėdavo vilką, vadindavo jį gyvuliu, žvėrim ir gadindavo, ir nuodydavo visus jo paprastus, sveikus ir laukinius vilkiškos būtybės džiaugsmus.”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.40.]

Hario Halerio asmenybė atskleidžia pagrindinę H. Hessės kūrybos mintį: vietoj žinojimo iškeliami gilūs sielos išgyvenimai, vietoj radimo iškeliamas ieškojimas, vietoj žvilgsnio į išorę – žvilgsnis į vidų. Iškeliamas Sielos Pasaulis.

H. Hessės romane “Stepių vilkas” vidinė žmogaus harmonija nėra visiškai pasiekiama, arba ir pasiekta – greitai prarandama.

“(…) Ir Hariui vis dėlto taip pat pasitaikydavo išimčių ir laimingų dienų, kad jame kartais vilkas, o kartais žmogus lygiai ir netrikdomas kvėpuodavo, mąstydavo ir jausdavo, kad kartkarčiais, labai retom valandėlėm, jie sudarydavo taiką ir gyvendavo vienas su kitu santarvėje, ne vien tik vienas miegodavo, o kitas tuo tarpu budėdavo, bet vienas kitą stiprindavo ir vienas kitą paremdavo.”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.41.]

Žmogus niekada nėra laimingas, jis arba laukia laimės, arba per vėlai pastebi, kad ją turėjo. Laimė būtų pasiekta, jei žmogus įveiktų savo neaiškumą sau pačiam. Tačiau žmogui aiškumas gali būti tik laikinas ir paviršutinis, kuris pasiekiamas, pabėgus nuo savęs, panėrus į praktinę veiklą, pramogas, bendravimą su kitais žmonėmis, išsibarsčius kasdienybės rūpesčiuose.

Haris Haleris sako apie laimę, kurią atrado su drauge Marija:

“ – Aš nieko neturiu prieš tą laimę, o ne, aš myliu tą laimę, aš jai dėkingas. Ji graži tarsi saulėta lietingos vasaros diena. Bet aš juntu, kad ji neilgai truks. Ši laimė taip pat nevaisinga. Nuo jos esi patenkintas, bet būti patenkintam – ne man skirta. Tai užliūliuoja Stepių Vilką, jį pasotina. Bet tai ne ta laimė, dėl kurios numirtum.”

[Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992. P.126.]

Hario Halerio netenkina tokia laimė, ji neamžina. Jis trokšta daugiau – užkariauti pasaulį.

I. Kanto moralas būtų, jog “kiekvienas žmogus nori tapti laimingas, ir vis dėlto niekas tvirtai ir pats sau neprieštaraudamas niekada negalėtų pasakyti, ko jis iš tikrųjų pageidautų ir norėtų.”

[Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. V.: Mintis, 1980. P.47.]

Tapti harmoninga asmenybe, t.y. “užsitikrinti sau laimę – pareiga (bent netiesiogiai), nes nepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintų poreikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos.”

[Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. V.: Mintis, 1980. P.23.]

Magiškajame teatre už nenorą ir nemokėjimą gyventi Haris Haleris buvo nubaustas. Jam buvo skirta amžinai gyventi ir išmokti juoktis. Juokas – atstato vidinę pusiausvyrą. Juokas atitraukia patį nuo savęs. Besijuokiantis žmogus tampa tarsi žiūrovas paties savęs. Juokas suteikia galimybę tarsi pažvelgti į save iš šono, palengvina situaciją, gydo nuo polinkio dramatizuoti. Juk juokas turi net savybę iš nenatūralaus pavirsti natūraliu ir nuoširdžiu. Juokas – kaip terapija.

Ir, vis gi, vienatvė  atrodo iškili, kadangi tai kelias į prasmę. Individualus ir subjektyvus kelias. Vienatvėje žmogaus žvilgsnis nukreiptas į patį save. Vienatvė – žmogaus savianalizė, kurios nebijo tik stiprūs žmonės. Tai subjektyvi refleksija – savęs pasirinkimas, tapimas savimi. Vienatvėje žmogus stovi begalybės akivaizdoje, stovi išsigandęs savo baigtinumo, kuris byloja beprasmybę. Žmogus klausia ir negali neklausti. O atsakymas – į gyvenimo prasmės klausimą, slypi pačiame gyvenime, slypi pačiame žmoguje.

Vienatvė – paslaptinga. Ir gali ji vilioti kaip bandymas savęs. Tačiau atminti reikia, jog ji ne kiekvienam skirta ir ne kiekvieno įveikiama. Į klausimą: Vienatvė – išsigelbėjimas ar pražūtis? – Nietzschės Zaratustra labai teisingai  įspėdamas atsakytų:

“Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu. (…)

Parodyk man, kad tu aukštybėn kilt nesieki ir joks garbėtroška nesi iš viso! (…)

Ar pats gali sau duot, suteikt ir bloga, ir kas gera, ir savo valią ant galvos savosios pasidaryti viešpačiu galingu, tarsi įstatymams ji būtų? Ar tu gali pats sau teisėju būti ir ar baudėju būt gali, jei tavo kas įstatymą pažeistų?

Baisi vienatvė su teisėju ir su savu įstatymų baudėju. (…)

Tačiau ateis toks laikas, kada vienatvės jausies nukamuotas, kada paluš tau išdidumas ir ims girgždėt drąsa tavoji. Ir šauksi tu tada: “Esu aš vienas!”

Ateis diena, kai aukščio savo daugiau tu neregėsi, o nuosmukį – labai arti pajausi; tuomet tavasis Pats, tas išdidusis, tave jisai išgąsdins tarytum koks vaiduoklis. Ir šauksi tu tada: “Tai viskas melas!”

Yra jausmų, kurie vienatvės žmogų tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tuomet jau, ką gi, patys turi žūti! Bet argi tu pajėgsi žudikas būti?

Ar jau esi, o broli mano, girdėjęs žodį “neapkęsti”? Ar kančią teisingumo savo tu patyrei: teisingam būti tiems, tavęs kas neapkenčia? (…)

Bet skrendančio labiausiai žmonės neapkenčia. (…)

Tad venk gerųjų ir teisiųjų! Jie tuos mielai prie kryžiaus kala, kurie dorybę sau sukurti patys geba, – jie neapkenčia vienišųjų. (…)

Per greit vienišius ranką tiesia pirmam, kurį kely sutinka.

Yra žmonių, ir jų nemaža, kuriems ištiest ne ranką, o leteną paduoti reikia: ir noriu aš, kad letena tavoji ir nagus turėtų.

Tačiau visų pikčiausias priešas, kurį gali sutikti, tu visad pats sau būsi; ir pats savęs tu tykosi ir olose, ir girių prieglobsty gūdžiųjų.

Žmogus tu vienišas be galo, eini keliu tu į save! Bet tavo kelias pro tave – į šalį – veda ir pro septynis tavo velnius! (…)

Vienatvės kūdiki, tu mylinčio keliu žingsniuoji: save tu patį myli, todėl ir niekini save, kaip niekint mylintys tik moka. (…)

Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva.

Su mano ašarom, o broli, keliauki tu vienatvėn savo. Aš myliu tą, kuris kūryba save įveikti siekia ir taip į pražūtį nueina.”

[Nietzsche F.Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Mintis, 1991. P.70-72.]

Žmogus gimsta ir miršta vienas. Žmogus supranta, kad jis yra, atskiria save nuo kitų. Descartas sako – mąstau, vadinasi esu. Kad mąstau yra neabejotina. Samprotauju – galiu klysti, bet klysti galiu tik samprotaudamas. Žmoguje yra visko, galima rasti visa tai, kas būdinga visiems žmonėms. Pažinus save, pažinsi kitus. Fichtė sako: Žmogus turi žinoti, kas jis yra ir kuo jis privalo save padaryti. Kas už manęs – yra ne už manęs, o manyje. Mąstymas – judėjimas, veiklumas – kelias. Žmogaus paskirtis netelpa laiko ir erdvės ribose.

Ir tuo pačiu, žmogus yra kitoks, nei kiti. Jis yra kitas, todėl, kad yra vienas. Dažnai žmonės vienas kito nesupranta ne todėl, kad nenori suprasti, o todėl, kad kitas yra kitas – kitoks.Vienatvėje žmogus atsiduria vienas prieš vieną – vienas prieš save. Pasaulyje žmogus yra vienas vienintelis. Jis nepakartojamas, niekas už jį negali atlikti to, ką gali jis. Gali tik jis pats, nes kitaip bus kitas, o ne Jis pats.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė (2006 m.)

  1. Hesė H. Stepių vilkas. – Vilnius: Reco Dias, 1992.
  2. Nietzsche F.Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Mintis, 1991.
  3. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. V.: Mintis, 1980.
Dalintis:

You may also like...

1 Response

  1. kirilas.z parašė:

    Ačiū už rašinį, pasisemsiu idėjų dėl savojo rašinio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code