Alvydas Jokubaitis: kodėl žmogus netelpa visuomenėje?

„Pripažinus, jog žmogus netelpa visuomenėje, reikia iš naujo paaiškinti Aristotelio garsiąją mintį, kad jis yra politinis gyvūnas. Visiškai įmanoma, kad žmogus yra politinis gyvūnas būtent todėl, kad netelpa visuomenėje. Gali būti, kad politika būtinai reikalauja žmogaus apolitiškumo. Būdamas visuomenėje, jis nenori būti jai visiškai tapatus ir trokšta ją peržengti, atmesti ar net sunaikinti. Dostojevskio mintis, kad žmogus netelpa visuomenėje, šiandien verta naujo politikos filosofų dėmesio. Nuo jos pagrįstumo priklauso politikos supratimas. Vienaip politika atrodo, kai žmogus be išlygų sutapatinamas su visuomene, ir visiškai kitaip – įrodžius priešingos tezės pagrįstumą. Pripažinus, kad žmogus nėra tapatus visuomenei, susvyruoja socialinių mokslų autoritetas. Šie mokslai pagrįsti įsitikinimu, kad žmogus yra socialinė būtybė. Pašalinus šį įsitikinimą, būtų pažeista pagrindinė socialinių mokslų prielaida. Net formuluodami metodologijos požiūriu pagrįstus teiginius mokslininkai nemąsto apie žmogų. Visiškai įmanoma, kad politikos reikia būtent todėl, kad žmogus ir jo asmenybė netelpa visuomenėje. Jis gali būti vadinamas politiniu gyvūnu tik todėl, kad yra apolitiškas. Dostojevskio požiūriui į politiką būdingas dvilypumas. Jis viena akimi žvelgia iš metafizinės perspektyvos, o kita viską nuspalvina konkrečiomis spalvomis. Metafizinės idėjos jo veikėjus padaro nerealius, tačiau šis nerealumas ne iškreipia, o padeda suprasti tikrovę. To trūksta dabartiniams samprotavimams apie postkomunizmą. Jis suvokiamas kaip istoriškai lemtas ir pamažu pasibaigti turintis negalavimas. Samprotaujantieji apie poskomunizmą nemato nuo laiko nepriklausančios politikos prigimties.“

(Jokubaitis A. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto Alba. 019. P. 46, 47)

„Asmuo netelpa visuomenėje, nes nuolatos ką nors slepia ir kitiems neparodo savo tikrojo veido. Už kaukės visada yra kažkas kitas, negu mato visuomenės spektaklio dalyviai. Kalbant apie asmens ir politikos santykį, būtina prisiminti, kad susiduria dviejų skirtingų epochų kūriniai. Antikos laikų išradimas politika susiduria su krikščioniškų laikų išradimu persona. Klausdami apie balsą, sklindantį iš už kaukės, krikščionys klausia apie už jos esančią paslaptį. Asmuo nuo pat pradžių yra paslaptis. Tačiau niekas nesako, kad jis yra kažkas nerealaus. Visuomenę galimą apibūdinti kaip kaukėtų žmonių spektaklį. Piliečiai visada vienas kitą apgaudinėja išorei skirtais vaidmenimis. Dostojevskis asmenį po kauke apibūdino „pogrindžio žmogaus“ metafora. Jo nuomone, asmuo yra savęs su visuomene iki galo tapatinti nenorintis pogrindininkas. Tai, ką jis sako visuomenėje, nesutampa su jo, kaip vidinio žmogaus, įsitikinimais. Dostojevskio Užrašų pogrindžio pagrindinis veikėjas kalba apie neišvengiamą asmenybės susidvejinimą:

Kiekvieno žmogaus prisiminimuose esama tokių dalykų, kuriuos jis atskleidžia ne visiems, o nebent tik draugams. Esama ir tokių, kurių jis nė draugams neatskleis, nebent tik pačiam sau, ir tai slapčia. Tačiau esama, pagaliau, ir tokių, kuriuos net ir pats sau žmogus bijo atskleisti, ir tokių kiekvienas padorus žmogus užtektinai prikaups. Tai yra netgi taip: kuo jis padoresnis žmogus, tuo daugiau jų ir turi.

(Fiodoras Dostojevskis, Apysakos, t. 1, vertė Ramutė Rybelienė, Vilnius: Magi raštai, 2010, p. 295.)

Šis susidvejinimas yra viena iš politikos atsiradimo sąlygų. Pilietis visada ko nors nesako savo bendrapiliečiams. Jis politinius reikalus aptarinėja niekada jų iki galo nesiedamas su savo vidiniu „aš“. Politka būtinai reikalauja kaukės, po kuria turi pasislėpti savęs iki galo išviešinti nenorintis subjektas. Tai ne koks nors atsitiktinis veidmainiavimas, o viena iš būtinų politikos sąlygų.“

(Jokubaitis A. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto Alba. 2019. P. 52-54)

„Prancūzų filosofas (Pierre‘as Manent‘as) kalba apie piliečių nenorą savo vidinį „aš“ sieti su politika. Kalbėdami apie asmeninį gyvenimą, Vakarų visuomenių piliečiai apsieina be nuorodų į politiką, kuri jiems yra išorinis reikalas. Jie į politiką žiūri kaip į komunalinę paslaugą, be didesnių sąsajų su vidiniu žmogumi. Jie domisi politinio gyvenimo naujienomis, tačiau tik dėl galimybės patirti naujų įspūdžių.“

(Jokubaitis A. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto Alba. 2019. P. 54)

„Manoma, kad sukūrus pažangią politinę santvarką asmuo privačiai gali būti net velnias, kaip apie tai kalbėjo Kantas. Leisdamas būti velniais, Karaliaučiaus filosofas nepasako nieko naujo. Apie tai rašė Hobbesas, valstybę prilyginęs Leviatanui. Pripažinus šią metaforą, nelieka prasmės ginčytis dėl to, kas yra gėris ir blogis. Viskas priklauso nuo valstybės, kaip dirbtinio asmens (Hobbeso pasiūlytas terminas), funkcionavimo. Modernusis žmogus suvokiamas kaip mechanizmo dalis.“

(Jokubaitis A. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto Alba. 2019. P. 75, 76)

„Stipriausią argumentą prieš asmens ir visuomenės tapatinimą sukūrė Kantas. Jis buvo griežtas bet kokios mistikos kritikas. Tačiau, perėjęs prie moralės, jis pripažino, kad mistika labiau tinka negu empirizmas:

(…) apsisaugoti nuo praktinio proto empirizmo daug svarbiau ir labiau rekomenduotina, kadangi misticizmas vis dėlto dar derinasi su moralės dėsnio grynumu bei prakilnumu; (…) tuo tarpu empirizmas su šaknimis išrauna dorovę iš nuostatų.

(Imanuelis Kantas, Praktinio proto kritika, vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1987, p. 90.)

Asmens ir visuomenės santykio temos požiūriu Kanto kritikuojamas empirizmas šiandien reiškia istorizmą ir sociologinį požiūrį. Kantas buvo įsitikinęs, kad moralės subjektas yra pusiau mistinė būtybė. Jis sugeba determinuoti savo veiksmus nepaisydamas išorinių gamtos ir visuomenės determinantų. Kanto nuomone, bet koks iš gamtos ar visuomenės kylantis determinantas griauna individo autonomiją. Remiantis istoriniais ir sociologiniais žmogaus elgesio tyrinėjimais neįmanoma pasakyti, kaip žmogus privalo elgtis. Iš sociologinių ir istorinių tyrimų galima tik pasakyti, kaip žmonės elgėsi. Paskutinė moralinė instancija visada yra vidinis žmogus, nes tik jis suvokia moralės dėsnį, Kanto pavadintą „kategoriniu imperatyvu“. Karaliaučiaus filosofo nuomone, visuomenė nėra patikima moralės saugotoja. Dorovei nebūtinai reikia istorikų, sociologų, psichologų ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų atstovų. Kiekvienas individas pats gali determinuoti savo veiksmus. Moralės subjektas yra ne iš šio pasaulio ir išsiskiria gebėjimu antjusliškai determinuoti veiksmus. Kanto nuomone, bet koks bandymas politinėmis, teisinėmis ar kitomis priemonėmis primesti moralę yra neleistina politinė patologija.“

(Jokubaitis A. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto Alba. 2019. P. 83, 84)

Foto: Živilė Filmanavičiūtė

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code