Ir mylėti gera

 

 

 

Ir mylėti gera

Ir mylėti gera; mat meilė sunki. Žmogui mylėti žmogų; tai galbūt mums visų sunkiausia, kraštutinė užduotis, paskutinis išbandymas ar išmėginimas, triūsas, kuriam visas kitas triūsas tėra tik pasirengimas. Todėl jauni žmonės, viską vos pradedantys, dar nesugeba mylėti: jie turi mokytis meilės. Visa esybe, visomis išgalėmis, sutelktomis aplink savo vienišą, baugią, aukštyn plakančią širdį, turi jie mokytis mylėti. Tačiau mokymosi metas visuomet yra ilgas, uždaras laukas, tad ir meilė ilgam laikui į priekį ir ligi tolimo gyvenimo taško yra: vienatvė, padidėjusi ir pagilėjusi vienuma tam, kuris myli. Meilė iš pradžių visai nėra tai, ką vadiname išsižadėjimu, atsidavimu ir susilietimu su kitu (ko gi būtų vertas nenuskaidrėjusių ir neužbaigtų, dar nesutvarkytų pradų susiliejimas?), tai kilni proga individui bręsti, tapti šiuo tuo savyje, tapti pasauliu, pasauliu sau ir vardan kito, tai didis ir nekuklus reikalavimas jam, reiškiąs išrinkimą ir pašaukimą į plačias erdves. Tik ta prasme, kaip užduotimi triūsti prie savęs („klausyt ir belsti dieną ir nakčia“), jauni žmonės turi teisę naudotis jiems duodama meile. Išsižadėjimas ir atsidavimas ir visoks bendrumas visai jiems nederamas (juk jie dar ilgai ilgai turi taupyti ir kaupti), tatai – galutinis tikslas, kuriam dabar dar kažin ar išvis užtenka žmogaus gyvenimo.

Bet štai čia taip dažnai ir taip sunkiai klysta jaunimas (mat esminis jų bruožas yra neturėti kantrybės): meilei užplūdus, jie sviedžia save vienas antram, švaisto save, nors dar tebėra nesusidėstę, nesusitvarkę, susijaukę… ir kas gi bus paskui? Ką gi veikti gyvenimui su šita krūva pusiau sudaužytų daiktų, kurią jie vadina savo bendrumu ir kurią, jei tik būtų įmanoma, mielai vadintų savąja laime ir savąja ateitimi? Šitaip kiekvienas vardan kito praranda save, praranda ir kitą, ir daugybę kitų, kurie dar buvo beateiną. Ir praranda platumas, ir galimybes, išmaino tykių, nuojautos kupinų daiktų artėjimą ir lėkimą šalin į nevaisingą sumišimą, iš kurio nieko nebegali išeiti: nieko, tik truputėlis pasidygėjimo, nusivylimo ir skurdo ir dar gelbėjimasis, stveriantis kurios nors iš daugybės konvencijų, kurių lug viešų užuoglaudų tiek daug pristatyta palei šitą visų pavojingiausią kelią.

Ir mylėti gera

Ir mylėti gera; mat meilė sunki. Žmogui mylėti žmogų; tai galbūt mums visų sunkiausia, kraštutinė užduotis, paskutinis išbandymas ar išmėginimas, triūsas, kuriam visas kitas triūsas tėra tik pasirengimas. Todėl jauni žmonės, viską vos pradedantys, dar nesugeba mylėti: jie turi mokytis meilės. Visa esybe, visomis išgalėmis, sutelktomis aplink savo vienišą, baugią, aukštyn plakančią širdį, turi jie mokytis mylėti. Tačiau mokymosi metas visuomet yra ilgas, uždaras laukas, tad ir meilė ilgam laikui į priekį ir ligi tolimo gyvenimo taško yra: vienatvė, padidėjusi ir pagilėjusi vienuma tam, kuris myli. Meilė iš pradžių visai nėra tai, ką vadiname išsižadėjimu, atsidavimu ir susilietimu su kitu (ko gi būtų vertas nenuskaidrėjusių ir neužbaigtų, dar nesutvarkytų pradų susiliejimas?), tai kilni proga individui bręsti, tapti šiuo tuo savyje, tapti pasauliu, pasauliu sau ir vardan kito, tai didis ir nekuklus reikalavimas jam, reiškiąs išrinkimą ir pašaukimą į plačias erdves. Tik ta prasme, kaip užduotimi triūsti prie savęs („klausyt ir belsti dieną ir nakčia“), jauni žmonės turi teisę naudotis jiems duodama meile. Išsižadėjimas ir atsidavimas ir visoks bendrumas visai jiems nederamas (juk jie dar ilgai ilgai turi taupyti ir kaupti), tatai – galutinis tikslas, kuriam dabar dar kažin ar išvis užtenka žmogaus gyvenimo.

Bet štai čia taip dažnai ir taip sunkiai klysta jaunimas (mat esminis jų bruožas yra neturėti kantrybės): meilei užplūdus, jie sviedžia save vienas antram, švaisto save, nors dar tebėra nesusidėstę, nesusitvarkę, susijaukę… ir kas gi bus paskui? Ką gi veikti gyvenimui su šita krūva pusiau sudaužytų daiktų, kurią jie vadina savo bendrumu ir kurią, jei tik būtų įmanoma, mielai vadintų savąja laime ir savąja ateitimi? Šitaip kiekvienas vardan kito praranda save, praranda ir kitą, ir daugybę kitų, kurie dar buvo beateiną. Ir praranda platumas, ir galimybes, išmaino tykių, nuojautos kupinų daiktų artėjimą ir lėkimą šalin į nevaisingą sumišimą, iš kurio nieko nebegali išeiti: nieko, tik truputėlis pasidygėjimo, nusivylimo ir skurdo ir dar gelbėjimasis, stveriantis kurios nors iš daugybės konvencijų, kurių lug viešų užuoglaudų tiek daug pristatyta palei šitą visų pavojingiausią kelią.

[R. M. Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

[R. M. Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Justina parašė:

    Nuostabiai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code