Ne-mąstymas

piestukas

 

/…/ mintys niekada nesiliauja, viena veja kitą, o šioji – dar kitą, ir tokiame „sraute“ nėra akimirkos, kada būtų galima „galvoti apie ką nors“ – toks galvojimas sukeltų prisirišimą. Bet jei bent viena mintis prisiriša, tada visos mintys prisiriša, tampa sunkios, o jei jokia mintis neprisiriša, tada nėra jokios naštos, ir atsiveria nepastovumas. Paprastai tariant, tą neatsargų mirksnį, kai viena mintis prisiriša, visos kitos mintys iškart paveikiamos ir paskatinamos prisirišti, nebent mes sustabdome šią prisirišimų grandinę. Kai sakome „mintys“, turime omenyje, kad tai gali būti ir geismas ar potraukis. Galima geisti trokštamo daikto pastovumo ar net pastovios savasties. Prisirišimas yra būdas laikytis už ko nors, užsitikrinant, kad trokštantis irgi yra pastovus subjektas, kurio troškimai gali būti išpildyti. Jeigu minčių srautas neįgyja jokio stabilumo, jokio ko-nors ar netgi savęs vaizdinio, tada tai yra ne-ego /…/. todėl ne-mąstymas yra kitas būdas sakyti, kad neegzistuoja pastovus kaip centras, iš kurio būtų patiriami visi įvykiai. Tai taip pat leidžia suvokti, kad žmogus, įsitraukęs į dzadzeną, nėra nesąmoningas. Jo suvokimą perveria neišvengiamos mintys, kylančios „pačios savaime“, nesistengiant, kad kiltų. Jei per tokią meditaciją mėginame stvertis už mąstymo ir kažką galvoti, tada esame įsitraukę nebe į dzadzeną, bet veikiau į savo pastangas laikytis už pastovių grandinių: už jausmo, geismo, būties kontempliacijos ar uolos. Tačiau turi būti ir taip aišku, kad liautis galvoti reiškia būti dzadzene. Taigi leiskite mintims kilti, bet neverskite jų kilti, nes tada vietoj dzadzeno bus mintijimas. /…/

Mąstymas fenomenologijai yra visada mąstymas „apie kažką“, taigi reikia sutelkti į kažką kaip į mąstymo objektą, kad jis išlaikytų savo pastovumą. Tačiau per dzadzeno meditacijas mąstymas yra visiškai atviras ir nieko neužčiuopia – leisdamas vykti viskam, jis pats vyksta kaip neišnykstantis mąstymas, nesiskiriantis nuo tuštumos. Kai mintis kyla pati savaime, sakykim „gėlė“, ir neįsikiša jokia intencija ją sujungti su kita mintimi, pavyzdžiui, „ji graži“, tada nėra generuojama jokia reikšmė, o gėlė „nuteka“ kartu su suvokimo srautu. Tai kartu ir kitas būdas kalbėti apie ne-mąstymą, nes jis yra pirmesnis už reikšmės formavimąsi. „Mąstymas“ užlaiko pats save prieš konstatuojantis reikšmei. Taigi, suvokimo turinys paliekamas pasirodyti taip, kaip jis pasirodo, kai „nuplaukia“ ir pranyksta.

[Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P.120, 121]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code