Pakantos ribos

Iš patirties žinome, kad pakanta ne beribė. Šių ribų veiksniai vieni subjektyvūs, individualūs, kiti objektyvūs. Kai nemalonumai virsta skausmu, kančia, tai ne kiekvienas sutinka kentėti, kančių priežastį stengiamasi pašalinti.

Individualius veiksnius nusako asmens psichinė bei dorovinė organizacija, jo charakterio ypatumai. Vieni būna nepakantūs net nedideliems nemalonumams, jau nekalbant apie kentėjimą. Dažnai tenka pakęsti nemaža dorovės kriterijais nevertinamų, veiksmų, kurie atliekami dėl nežinojimo, nevalingai, netyčia. Tokių vadinamųjų smulkių nemalonumų patiriame kasdien, sakysim, vykdami į darbą perpildytais autobusais ar troleibusais. Smulkūs nemalonumai nedaro nuolatinės įtakos mūsų gyvenimui, jų nelieka, kai, sakysim, ištrūkstame iš spūsties. Kai nemalonumai virsta kančia ir kamuoja nuolat, pakanta išsenka ir tada sakoma: „Kiek galima kentėti?“

Žmogaus psichikai būdinga savisauga, kentėjimo riba. Iškęsti galima tik tai, kas esti iki šios ribos. Psichikoje yra slopinančių, mažinančių kančias mechanizmų. Kai kančios riba peržengiama, tie mechanizmai liaujasi veikę. Tada baigiasi ir pakanta: protestuojame, siekiame pašalinti nemalonumų bei kančių priežastį.

Turtinga visuomenė turi efektyvių priemonių kančioms mažinti bei šalinti: pakankamą atlyginimą už darbą, gerą sveikatos apsaugą, žodžiu, aukštą gyvenimo lygį. Neturtingoje visuomenėje kuriamos kančių kompensacijos. Viena jų – bėgimas į ateitį, vilties ir tikėjimo stiprinimas gražia perspektyva: ko neteikia dabartis, esą suteiksianti „šviesi ateitis“. Tokioje visuomenėje valdžia net siūlo ištisoms žmonių kartoms aukotis dėl tos ateities. Kitokia kompensacija – tai guodimas, kad žmogus kenčia ne vienas, kad kenčia ir kiti visuomenės nariai. Šiuo guodimu tikimasi sužadinti solidarumą. Todėl neturtingoje visuomenėje kančios nedidėja ta pačia proporcija, kuria didėja jas sukeliantys reiškiniai. Išmokta prisitaikyti, neturtinga visuomenė ištveria tai, ko neiškęstu turtinga visuomenė.

Pakanta baigiasi tada, kai vertinamas veiksmas prieštarauja būtinajam moraliniam vertinančiojo minimumui, už kurio išsaugojimą vertinantysis jaučiasi esąs atsakingas. Kai pažeidžiamas būtinasis moralinis minimumas, tada įsikišama. Šį minimumą žmonės supranta nevienodai. Jo samprata susiklosto priklausomai ne tik nuo socialinių ir etinių veiksnių, bet ir nuo individualių būdo savybių. Antai sunku pakęsti asmenį su netikusiomis būdo savybėmis, sakysime, impulsyvų egoistą. Tokie būna agresyvūs, veikia nesiskaitydami su priemonėmis.

Analizuodamas egoizmo turinį, Frommas perspėja dėl galimo sąvokų supainiojimo. Būtų loginė klaida meilę pačiam sau ir meilę kitiems laikyti viena kitą šalinančiomis. Meilė sau – tai dar ne egoizmas. /…/ mylėti save gali tas, kuris myli kitus. jei kas geba mylėti tik kitus, jis apskritai nepajėgus mylėti. Meilė sau ir egoizmas ne tik netapatūs, bet visai priešingi. „Egoistas tiek pat mažai myli save, kaip ir kitus; faktiškai jis savęs neapkenčia.“ [E. Fromm]

Ištrauka: Romanas Plečkaitis. Tolerancija. Vilnius: Pradai. 1998. P. 198-200

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code