Esė: ką aš turiu daryti?

gaublys

Daugelis mūsų gyvename lyg F. Nietzsche’s minties sekėjai – siurbdami iš gyvenimo viską, kas tik patenka į žvilgsnio horizontą, trokšdami valdyti bei siekdami galėti, kas ir sudaro šio filosofo moralės pagrindą. Tačiau mintis apie siurbiamą gyvenimą įgauna kiek kitokį atspalvį XX amžiaus pabaigoje, susipynusi su T.H. Eriksen’o samprotavimais apie besaikį pasaulio „vartojimą“, apie mūsų pastangas išgerti visą gyvenimo jūrą, net nebandant išmokti plaukti. Eriksen’as nūdienos kontekste kalba apie patikimų filtrų būtinybę, kad atsirinkti iš medijomis sklindančios informacijos lavinos tai, kas svarbiausia, kas atitinka mūsų vertybes, interesų lauką, kas sužadina mūsų intuiciją. Tačiau prieš leidžiantis į medijų etikos labirintą, prie kurio prieigų puikuojasi iškabinta I.Kanto frazė, nusakanti etikos esmę: „ką aš turiu daryti?“, siūlau prisiminti ir pasamprotauti apie žodžio etika etimologiją. Graikų kalboje šis žodis turi dvi reikšmes, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai skirtingos, bet įsigilinus matyti, kad jų paralelė ir glaudus ryšys neatsitiktinis. Pirmoji reikšmė – tai būdas, įprotis, paprotys, dora. Regis, taip dažniausiai ir apibūdiname etikos sampratą. Tačiau kita, kiek netikėta reikšmė – gardas, – tai uždaroje ar atviroje erdvėje įrengtas aptvaras gyvuliams laikyti. Tikiuosi, niekas neįsižeis pavadintas protingu gyvuliu, ir, nuneštas šios minties tolyn, supras, kaip taikliai pasirinktas šis žodis, norint nusakyti etiką. Juk gardas – tai terpė, kurioje pagal tam tikras, visuotinai nustatytas taisykles tarpsta gyvos būtybės – mes. O juk medija ir yra terpė, kurioje voratinklio gijomis susiviję visa, kas gyva ir negyva. Būtent ribotoje erdvėje tarpstančioms substancijoms žūt būt reikalingi tarpusavio gyvenimo santykius reglamentuojantys įstatymai, kuriais įgalinama gyventi nepažeidžiant kito egzistencijos, bei suteikiamas saugumo jausmas, jog niekas nepažeis tavosios. Taip pat būtini papročiai, leidžiantys pasijusti visumos, bendruomenės dalimi, gimdantys identiteto jausmą.

Taigi, etika – tai būdas būti drauge vienoje terpėje, o atsižvelgiant į žodžio būdas sampratą, suvokiame, jog šį būvį apima ir nekintamas pradas – žmogaus charakteris, ir kintamas – tokios žmonių savybės, kurias valios pastangomis galima formuoti ar keisti.

Retrospektyviai apžvelgiant filosofijos lauką, matome ganėtinai skirtingais rūbais apsirėdžiusias etikos figūras. Pavyzdžiui, Aristoteliui pagrindinis etikos objektas yra gėris, kurį galima užčiuopti tik tuomet, kai išpildai savo esmę – tuomet ir tampi laimingu. Mes kuriame dorybes, vertybes, taip tapdami gerais, realizuodami savo savastį, tuo būdu įgaudami teisę gyventi sociume, gyventi bendrame garde. Tuo tarpu Kantui laimė nesutampa su dora, nes laimė – egoistiškas reiškinys, nukreiptas tik į save, priešingai nei dora, kuri nukreipta į kitą. Kanto etika – tai pareigos etika, pagrįsta bendrais principais. Paklusimas šiems principams ir pareigos vykdymas – tai Kanto laisvė, pagrįsta valinga nepriklausomybe nuo grynojo poreikio, nevergavimu savo empiriniam pradui, ką dažnas iš mūsų darome, pasiduodami medijų ritmui, reklamos kuriamai paranojai, skubėdami pildyti savo kompleksų užgaidas. Ir nors absurdiška manyti, kad viskas mūsų rankose, tačiau širdis linksta prie Kanto minties: „…nors nėra įrodyta, jog esame laisvi, tačiau reikia gyventi taip, tarsi tai būtų įrodyta.“[1].

Dažnai nutuokiame, jog esame veikiami medijų, jų turinių, tačiau neretai pasiduodame jų kerinčiam, obuolį apsivijusiam žalčiui. Bet ir suleidus dantis į saldų vaisių, privalome išlaikyti kritinį žvilgsnį, mąstymą, kaip vienintelį priešnuodį. Tik taip išsaugosime galimybę suvokti, kas vyksta aplinkui ir kur link mus neša srovė. Tik taip pajėgsime išnerti galvą ir įkvėpti, plaukiant su visais „gardo gyventojais“ šniokščiančioje informacijos bei medijų lavinoje.

Žmogus – socialinė būtybė, kuriai būtina kam nors priklausyti. Ne veltui Kantas laisvę nusakė kaip paklusimą bendriems principams ir įstatymams, nes būdami drauge, už savo laisvę turime atsakyti, o aukščiausia bausmė už bendrų būvio drauge principų nesilaikymą – ekskomunikavimas.

Galime įžvelgti gilias Kanto sąsajas su Šv. Augustinu, kurio požiūris į etiką voliuntaristinis ir, kurio teigimu: „Mylėk, ir gali daryti ką nori“. Tai reiškia, jog tik tuomet, kai myli save, savo artimą ir visa, kas tave supa, įstatymai nereikalingi, nes mylėdamas elgiesi pagal aukščiausias vertybes, dorą, neturinčią savy egoizmo grūdo.

Sąvoka etika dažnai skamba žiniasklaidos bei reklamos kontekste. Galime įtarti, jog reklamos kūrėjai puikiai išstudijavo S.Kierkegaard’o filosofiją, nes savo kūryboje nuolatos pasikinko šio danų filosofo nusakytą „moterišką neviltį“. Jos esmė – beviltiškas nenoras būti savimi. Būtent šiuo pagrindu reklamose kuriama paranoja, sužadinant žmogaus sieloje troškimus, kurių prieš tai gal ir neturėjo. Šios iššauktos paranojos šaknys glūdi troškimo „būti bendrame garde“ žemėje. Juk noras būti tokiam pat gražiam, seksualiam, sveikam, sportiškam ir dar bet kokiam „-iam“, remiasi troškimu pritapti prie daugumos, paklusti jos dėsniams, nes kitaip būsi ištremtas už sociumą juosiančios ribos, kur būsi pasmerktas vienatvei, kur kyla grėsme gyvasčiai. Visa tai susiję ir su pagrindiniu žmogaus komforto jausmu – saugumu. Reklama – tai Camus aprašytas panoptikumas, kurio „kaliniai“ ima patys save prižiūrėti, sekti, o svarbiausiu įrankiu tam yra visuomenės nuomonė – panoptinės kontrolės būdas. Ši sistema suteikia saugumo jausmą, tik ar įvertiname šios paslaugos kainą…?

Tęsdami medijų etikos retrospekciją, siūlau žvilgsnį užlaikyti ties M.Buber’iu. Manau labai nesuklysiu teigdama, kad jo filosofijoje laimė pasiekiama per gilų, prasmingą abipusį santykį. Šis austrų mąstytojas griežtai išskiria pasaulio, kurį mes suvokiame, dualizmą. Pasaulis mums atrodo skirtingai, priklausomai nuo mūsų laikysenos, kurią lemia tai, kokius santykius kuriame ir išgyvename su kitu subjektu: ar Aš-Tu ar Aš-Tai. Mūsų „Aš“ šiuose santykiuose esmingai skiriasi: santykyje Aš-Tai – tai mūsų Ego, žvelgiantis į kitus daiktišku, tik į save orientuotu žvilgsniu, o Aš-Tu – tai esybė, kurianti autentišką būvį su kita esybe. Santykius Aš-Tu lyginčiau su tiesioginiu akių kontaktu, žvelgimu vienas kitam į akis. Juk tai – itin intymus, asmeniškas, sąžinę pažadinantis veiksmas, kuris įmanomas tik tuomet, kai santykis gilus, kai ryšiai nepaviršutiniški, nėra grįsti nauda arba padėties demonstravimu, panieka arba paprasčiausiai – daiktiškumu. Priešingu atveju, toks žvilgsnis sunkiai pakeliamas ir nuoširdžiai neįmanomas, nebent, paprotinti įvairių šiuolaikinių „guru“, mokančių visuomenę kaip manipuliuoti žmonėmis, kaip „susirasti šimtą draugų“ ar „uždirbti milijoną“, esame įvaldę dirbtinę žvilgsnio techniką, kuomet, žiūrėdami į pašnekovo tarpuakį, galime imituoti žvelgimą į akis, taip tikėdamiesi paveikti ar įsprausti į kampą savo „auką“.

M.Buberio aptariamas Aš-Tu santykis yra lyg mus gaubianti atmosfera, kurioje tarpsta bendraujančios būtybes, kvėpuodamos viena kita, išgyvendamos „čia ir dabar“ – tikrąją dabartį. Tai gyvybiškai svarbu kaip oras gyvam organizmui, be kurio nepažintume tikrosios būties. Tačiau kuomet imame kvėpuoti tik per dujokaukę, kai tiesiog slystame pasaulio paviršiumi, patirdami jį kaip objektą, tuomet gyvename Aš-Tai santykyje. Tai būvis turisto, lekiančio skirtingų vietovių, skirtingų žmonių veidų horizontais, kuomet sparčiu tempu keliaujama, stengiantis užfiksuoti kuo daugiau įspūdžių, kad vėliau galėtum surūšiuoti juos nesibaigiančiuose fotografijų kataloguose… Tačiau tokioje „kelionėje“ neįmanoma panirti į giliuosius Aš-Tu vandenis. Tiesiog „važiuojame“ ir „maitinamės“ greitais įspūdžių užkandžiais, kas ir būdinga turistinėms kelionėms…

Be to, šis Aš-Tu išgyvenamas santykis nėra tarp ar dėl kažko, o tiesiog YRA. Kaip ir meilė, kuri tiesiog būna arba ne, kurioje gyveni arba ne – ji neturi atsakymo į klausimą: „Myliu, nes…“.

Kai žvelgi į pasaulį būdamas meilėje, kai veiki joje, tuomet visa tampa tavuoju Tu, su kuriuo išgyveni abipusį santykį. Tik tokiame būvyje žmogus gali imti gydyti, auklėti, rūpintis kitu. Tuomet kitų esybių išskirtinumas yra lyg stebuklas, o ne baimę ar šleikštulį keliantis faktorius. Tokiu būdu meilė yra veiksmas, kuris prasmingas pats savaime. Kalbant apie tai, neišvengiamai prieš akis stoja man artimo žmogaus portretas, kuris savo „oda“, kaip pasakytų V. Flusser’is, susidūrė su negailestingu ir nepermaldaujamu pasauliu, patirdamas, ką reiškia dalintis gyvenimu su savo neįgaliu vaiku, o šio susidūrimo pasekmė – gimusi kultūra, – neįgaliaisiais ir jų šeimomis besirūpinanti organizacija, padedanti ne tik finansiškai, bet ir teikianti psichologinę pagalbą ypatingo likimo palytėtoms šeimoms. Žinant, kokiuose giliuose ir betarpiškuose santykiuose su mažyliu gyvena šis žmogus, buvo tik laiko klausimas, kada jo skausmu ir širdgėla paženklinta meilė, išsiverš pro namų sienas ir užlies daugelį negalios paliestų žmonių, įkūrus šią, iki šiol veikiančią, organizaciją.

Neabejoju, jog skeptikai bei cinikai galėtų pateikti storą „Žmogus – egoistiška būtybė“ enciklopediją, tačiau joje mes rastume aprašytą vien Aš-Tai karalystės gyvenimą. Kai, anot Buber’io, būvyje Aš-Tu žmogus realizuoja savąjį Aš per kitos esybės Tu, tai nereiškia, jog jis savanaudiškai pasinaudoja kitu, patenkindamas savo užgaidas, norėdamas įrodyti savo vertę. Aš-Tu santykius išgyvenantys subjektai įtikrovina ir įprasmina vienas kitą tuo pačiu metu – su meile bei visa jos atsakomybe.

Be meilės apsireiškimo neįvyktų ir joks kūrybos aktas, ypač meninės, kuri gimsta iš žmogiškosios intencijos ir pasaulio susidūrimo – kaip ir visa kultūra. Kūrybos baruose žmogus „susitinka“ su pavidalu ir kreipiasi į jį Tu. Daugelis kūrėjų retai kada gali paaiškinti, kaip kūrybinės idėjos praninka į jų širdis bei protus, bet manau, jog tai nulemta žmogaus laikysenos, kuriant su aplinka Aš-Tu būvį, tuo būdu pastebint įvairius šalia plevenančius ir pulsuojančius pavidalus. Šioje, gal net amžinybę trunkančioje, susitikimo akimirkoje išsilieja žmogaus sielos kūrybinė jėga ir pavidalas tampa kūriniu. Žmogus įtikrovina savo idėją, šiai neišvengiamai tampant Tai. Tokia jau fatališkoji Tu lemtis – virsti į Tai, kadangi tai vienintelis būdas patekti į mus supantį pasaulį, o kaip sako pats Buberis: „Žmogus negali gyventi be Tai. Tačiau kas gyvena vien tik juo, tas nebėra žmogus“ [2].

Pasaulis ėmė suktis milžiniškos centrefugos greičiu, ko pasekoje, pasak amerikiečių filosofo Postmano, mes nebebendraujame, o tik linksminame vieni kitus savo įvaizdžiais. Tai ypač aiškiai demonstruoja šiuolaikinė socialinė medija, tokia kaip facebook, kur daugelis mūsų užsiiminėjame viešu „elektroniniu ekshibicionizmu“, demonstruodami kur esame ar buvome, ką valgysime, su kuo tuokiamės, ką gimdome, ką mąstome, koks mūsų estetinis skonis ir pomėgių laukas. Bet vienas svarbesnių reiškinių – tai nuolatinis „dirbtinės“ facebook’o tapatybės keitimas, konstruojant savo įspūdžių kupiną gyvenimą, kuriame nėra vietos pauzei ir nuoboduliui. Tačiau, kai nuolatiniai įspūdžiai (net ir mistifikuota koldūnų vakarienė, taip šauniai nufotografuota stambiu planu) tampa rutina, tuomet atokvėpis ir tylos minutė tampa prabanga, kurios dažnai skundžiamės neturintys…

Trokštame ramybės, poilsio nuo intensyvaus „draugų“ ir jų spalvingų gyvenimo konstruktų spaudimo, be kurio, visgi, daugelis nebegalime gyventi… Vis tikrinam ir naršom po facebook’ą, vis keičiame ir „tobuliname“ savo profilio atvaizdą, kuris pats ima mus stebėti, kontroliuoti, o ir bendraudami su kitais „ekshibicionistais“, nejučia imame komunikuoti ne su konkrečiu žmogumi, o su jo įvaizdžiu-vaiduokliu-objektu.

Nenoriu pasakyti, kad socialiniai tinklai yra „blogis“, tačiau turime būti akylūs tam, kas vyksta aplinkui, ištobulinti savuosius informacijos filtrus, suvokti medijos poveikį, ypač šalutinį, kadangi medijų vandenyne plaukioja ir geros žuvys, gelbėjančios mus nuo bado. Neturime laiko mašinos, kad grįžti į laukinio žmogaus pasaulį, kuriame ne tik elektros, bet ir „pasaulėvaizdžio“ nebuvo, kadangi šiam atsirasti, būtina atsistoti šalia pasaulio, jį patiriant kaip daiktą, kai jis yra ne Tu, o Tai. Ir kuo labiau tolstame nuo gauruotojo protėvio laikų, tuo labiau gyvenimas sprogsta absurdo pumpurais, tuo labiau kenčiame jį lyg mirtiną ligą. Gal dėl to, jog prarandame gebėjimą mylėti, jog vis rečiau tarpstame Aš-Tu būvyje? Tačiau, kaip pasakytų A. Camus, nors visiškai „išgyti“ neįmanoma, bet būtina įsisąmoninti ir prisijaukinti „ligą“, kas leidžia džiaugtis egzistencija, nepaisant viso jos absurdo. Galime įžvelgti tokio „prisijaukinimo“ paralelę ir su mus apglėbusioms medijoms: reikia išmokti sąmoningai jose gyventi, suvokiant jų pasekmes mums ir aplinkai, bei stengtis toliau įveikti absurdą, ridenant savo sizifo akmenį.

Autorė: Edita Anglickaitė, 2014 m. sausis

Literatūra:
1. I.Kantas „Grynojo proto kritika“
2. M.Buber. „Dialogo principas I. Aš ir Tu“ – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998
3. F. Nietzsche, „Anapus gėrio ir blogio“
4. T.H. Eriksen „Akimirkos tironija“ – Vilnius: Tyto alba, 2004
5. I.Kantas „Grynojo proto kritika“ – Vilnius: Mintis, 1982
6. Aristotelis. „Nikomacho etika“
7. A.Camus, „Sizifo mitas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2006
8. S. Kierkegaard „Liga mirčiai“ – Vilnius: Aidai, 1997
9. Wladyslaw Tatarkiewič „Filosofijos istorija“ II tomas. – Kaunas: Spindulys, 2002

Share Button

You may also like...

3 Responses

  1. aldona rasa parašė:

    Jeigu pasakysiu kad si rasliava taip pat yra savo ivaizdzio kurimas turbut nesuklysiunors tikrai nenoriu nieko izeisti bet feisbuke as nuolat galiu matyti savo draugus kurie siuo metu yra Australijoje ,Amerikoje ,Svedijoje ,Rusijoje ,Baltarusijoje, Estijoje -visi jie yra kuribingi todel galiu matyti ju nuveiktus darbus , ju ir juju seimu nuotraukas aplinka kurioje jie sukasi – visus tuos gerus dalykus Galiu juos pasveikinti nusiusti muzikos irasu filmu istrauku supazindinti su savo naujais pazistamais ir draugais Galima butu vardinti be galo

  2. Regimantas parašė:

    Kaip lengva manipuliuoti kalba: prigimtinį žmogaus bendravimo poreikį pavadinai ekshibicionizmu ir jau įvertinai, nuteisei, pasmerkei. Formaliai – teisinga, nes bendraudamas žmogus neišvengiamai atsiveria, bet prasmės požiūriu – neteisinga, nes žmogaus atsivėrimas nebūtinai yra ekshibicionistinis aktas. Tai tiesiog sveikas socialumas. Bent aš savo feisbuko aplinkoje jokio ekshibicionizmo nematau. Jauni žmonės feisbuke džiaugiasi savo gyvenimu ir dalijasi gyvais įspūdžiais, brandesni dalijasi mintimis, kartais praktinėmis žiniomis, dar kiti – profesionaliomis problemomis, idėjomis ir pan. Aš padaryčiau priešingą išvadą: feisbuko vengiantys žmonės yra asocialūs, problemiški. Jie bijo tos erdvės, nes apskritai bijo būti atviri. Socialinis autizmas, menkumo jausmas, slapstoma puikybė – visa tai verčia juos žiūrėti į feisbuką arogantiškai, kaip neva į simuliakrinę erdvę, kurioje tarp „ekshibicionistų“ jiems ne vieta. Permąstęs feisbuką neigiančius man žinomus žmones ir apmąstęs jų argumentacijas matau, kad socialiniu ir psichologiniu aspektu tai problemiški asmenys, kad su jais ir realybėje nelabai pabandrausi – jie užsidarę nuo pasaulio savo profesinėmis reikšmėmis, socialiniais vaidmenimis, stropiai saugo savo reikšmingumą, bet iš tikrųjų viduje yra maži ir bailūs žmogeliai. Žinoma, nekalbu apie tuos, kuriems interneto erdvė apskritai svetima ir kurie tiesiog dirba savo darbus. Kalbu apie tuos, kurie kasdien tikrina paštą, žiūrinėja žiunių portalus, šmirinėja aplinkui, bet į feisbuką neina – bijo kaip velnias kryžiaus. Man feisbukas puiki vieta, kur galiu kompenssuoti žmogiško bendravimo trūkumą (darbuose su kolegomis nėra kada net trumpai pasikalbėti), čia aš pasitikrinu savo idėjas, taip pat man įdomu pamatyti, kuo gyvena kiti žmonės. Tai man neleidžia visiškai susvetimėti. Feisbuko terpė yra pakankamai tolerantiška ir demokratiška. O kad kas nors čia bruktųsi su ekshibicionistinėmis nuostatomis – negaliu prisiminti, tiesiog nerandu pavyzdžių. Kas taip teigia, tiesiog siekia išteisinti save, pateisinti savo baimes ir asocialumą.

    • Edita Anglickaitė parašė:

      Ačiū už komentarą 🙂 ir tuo pačiu kviečiu susipažinti facebooke, kurio, kaip ir miniu savo ese, nelaikau „blogiu“ 🙂 Įdomi Tavo mintis, gerbiamas Regimantai – tai mūsų pačių kuriama alternatyvi gyvenimo ir bendravimo erdvė, kompensuojanti gyvą bendravimą, kuri, kaip Tu mini, padeda „nesusvetimėti“…? Verta apsvarstyti, o kur tuomet mes susvetimėjame, ir kodėl? Ir kodėl mūsų pačių, lyg „dievukų“ konstruojama virtuali erdvė leidžia pasijusti „nesvetimais“? Nesvetimais kam?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code