C. G. Jungo mintys apie žmogų ir gyvenimą

Žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies. Todėl negalime nieko galutinai nuspręsti nei apie save, nei apie savo gyvenimą. Jei galėtume – žinotume apie save viską, tačiau geriausiu atveju tai būtų iliuzija. Iš tikrųjų, niekada nežinome, kaip viskas įvyko. Gyvenimo istorija prasideda kažkur, tam tikrame taške, kurį vos galime prisiminti, tačiau jau tuomet viskas mums atrodė labai sudėtinga. Taip pat nežinome, kas mūsų gyvenime įvyks ateityje. Taigi istorija neturi pradžios, o jos tikslą galime nuspėti tik apytikriai.

Žmogaus gyvenimas – tai abejotinas eksperimentas. Jei spręsime kiekybiškai, visos žmonijos atžvilgiu, jis pasirodys didingas. O pavienio žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, toks nepakankamas, kad tiesiog nuostabu, kaip kas nors iš viso gali egzistuoti ir vystytis. Šis faktas man padarė didžiulį įspūdį dar seniai, kai buvau jaunas medicinos studentas. Laikau tiesiog stebuklu, kad nesu pirma laiko sunaikintas.

Gyvenimas man visados atrodė lyg augalas, gyvenantis savo šaknies dėka. Jo tikrasis gyvenimas nematomas, jis slypi šaknyje. Tai, kas išauga virš žemės, gyvuoja tik vasarą. Rudenį jo nebelieka – tai trumpalaikis reiškinys. Mintis apie nesibaigiantį gyvenimo ir civilizacijų gimimą ir išnykimą palieka mums absoliutaus menkumo įspūdį. Vis dėlto niekada nepraradau nuojautos, kad kažkas už šio amžino kitimo gyvena ir išlieka. Tai, ką regime, yra žiedas, kuris nuvysta. O šaknis lieka.

Gyvenimas yra paprasčiausias energetinis procesas. Bet kiekvienas energetinis procesas iš esmės yra negrįžtamas ir todėl aiškiai nukreiptas į vieną tikslą, o tas tikslas – ramybės būsena.

Gyvenimo kreivė yra lyg kulkos parabolė. Išvesta iš pradinės ramybės būsenos, kulka pakyla ir vėl grįžta į ramybės būseną.

… daugumai žmonių labai svarbu manyti, jog jų gyvenimas, praėjus dabartinei egzistencijai, tęsis dar neaišku kiek. Tikėdami tuo jie gyvena protingiau, jaučiasi geriau ir yra ramesni. Juk egzistuosime dar šimtmečius, juk turime neįsivaizduojamai daug laiko! Kam tuomet šis beprasmiškas skubėjimas?

Žinoma, taip mano ne kiekvienas. Esama žmonių, kurie nejaučia nemirtingumo poreikio ir kuriems bjauru įsivaizduoti save, dešimt tūkstančių metų sėdinčius ant debesies ir grojančius arfa! Nemažai esama ir tokių, kuriuos gyvenimas taip nuskriaudė ir kurie taip bjaurisi savąja egzistencija, jog absoliuti pabaiga jiems brangesnė už gyvenimo pratęsimą. Vis dėlto daugeliu atveju nemirtingumo klausimas yra toks aktualus, toks betarpiškas ir toks neišnaikinamas, jog reikia ryžtis mėginti susidaryti kokią nors nuomonę šiuo klausimu. Bet kaip tai įmanoma?

Šaltiniai: C. G. Jung „Psichoanalizė ir filosofija“ (Vilnius: Pradai. 1999. P.177, 178); „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai.“ (Vilnius: Margi raštai. 2010. P.18,19, 390)

Foto: unsplash.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code