Mano gyvenimo kalba: filosofas Ervinas Koršunovas
Filosofija.info pradeda naują rubriką – „Mano gyvenimo kalba“, kurioje autorius pristato savo pasaulėžiūrą. Kalba laisvai pasirinkta aktualia, rūpima tema, pagal tai, kas atrodo svarbu, jog būtų išgirsta ir Kitų. „Gyvenimo kalba“ – tai ne galutinis „testamentas“, nes gyvenimas tęsiasi ir kinta, bet apibendrinta šiam momentui autoriaus filosofinė refleksija ir patirtis.
Šiandien pristatome pirmąjį rubrikos svečią, tai – filosofas Ervinas Koršunovas!
Dėkoju už pasiūlymą, kad ir trumpai pasakyti kažką aktualaus. Kažką, kas būtų aktualu ir kitiems. Mane tai netgi sujaudino, nes gyvename laikais, kada aktualumo sąvoka uzurpuojama komunikacinių priemonių ar feikinių polittechnologų. Taigi, ką aktualaus galiu tarti ne tik savo cecho, bet ir savo miesto ar tautos žmonėms? Kokią išmintį ar kokią kvailybę? Ko reikia žmonėms? Pastarasis klausimas yra kone svarbiausias…
Žmogui visad reikia antinomijos. Vaikui reikia augti ir tapti dideliu, suagusiam rūpintis vaikais ir visais silpnaisiais, senam neužsisklęst savyje, būti reikalingam visuomenėje ir pan. Stipriam reikia rūpintis silpnais, silpnam reikia žavėtis galiūnais. Vyro galia traukia grakščią moterį, moters grožis žavi grubų vyrą. Visur antinomijos. Ir jas tenka pažinti ne tik minėtuose lygmenyse, bet ir makrosferose. Ir čia tikrai aktualios filosofų įžvalgos, na, gal tiksliau sakyti – filosfiškos įžvalgos.
Pas mus dažnai sakoma: ,,ai, tai jau filosofija”… Tarsi nuduodant, kad kažkokie pamąstymai yra atsieti nuo realybės. Man atrodo, kad dabartinis laikmetis pernelyg uoliai bando atsižegnoti nuo mąstymo, nuo filosofijos. Ką aš turiu omenyje? Ogi tai, kad nelaikome filosofija tai, kad tiesiog pagal apibrėžimą esam mąstančios būtybės ir tiesiog privalom nuolatos veltis į apmąstymus apie savo gyvenimą, apie savo aplinkos situaciją, apie tautos kelią, galiausiai apie būtybę. Jei nemąstysime – pražūsime. Tiek individualiai, tiek kolektyviai.
Kalbant apie lietuvių tautą, svarbu pagauti jos antinomiją. Koks yra jos geštaltas? Modernioji lietuvių tauta brendo ir nepriklausomybę pasiekė kaip antiimperialistinis projektas. Visi mūsų nepriklausomybės aktai yra vienokios ar kitokios atsiskyrimo deklaracijos. Iš čia nuolatinės įtampos su didesniaisiais savo kaimynais ir jų diegiamomis didesnėmis kultūromis. Per tą pasipriešinimo šimtmetį, o realiai tai ne vieną šimtmetį, mes sukūrėm savo kultūrą, kurios pagrindiniai dėmenys yra mažuma ir atsparumas. Iš šių dviejų metachondrijų randasi visa graži ar negraži mūsų tautinė įvairovė. Joje mes užgimstam, ją puoselėjam, ją bandom priešpriešinti didžiąjai civilizacijai. Ir šioje vietoje dažnai pristygstam argumentų, o taipogi veiksmų: mes nežinom – kaip sustabdyti emigracijos, nežinom – kaip sugyventi su savo didžiaisiais kaimynais, nežinom, kokią čia dabar idėją puoselėti ir pan.
Mes fatališkai konservatyvūs, bergždžiai vildamiesi, kad retos konservatorių išpažintys mums padės… Kad vienas Dievas mus išgelbės… Man rodos, kad visa problema, kad mes užstrigom savo antinomijoj. Mes pernelyg įsikabinę į savo mažą pasaulėlį, kurį vadiname Lietuva. Mes linkę adoruoti bet kokį kamerinį formatą ir nepaisom didžių dalykų. Mus krato nuo visų „–izmų” ir mes džiūgaujam anekdotine išmintimi, bulvės filosofija.
Mes iš esmės esam reakcingi prieš bet kokią civilizacinę idėją. Mes gyvenam stručio gyvenimą, įkišę galvą į žemę, kurioje tariamės randą didingą praeitį ir savo didžiuosius valdovus. Mes nenorime matyti, kokie esam apgailėtini stručiai, o jei ir žvelgiam į save, tai grožimės savo didelėm akim ir ilgom greitom kojom. Mūsų didybės jausmas yra perversyvus. Mes neturime normalaus didybės pojūčio. Tokia mūsų kultūros esmė. Tokie esam ir akademinėj kultūroj, ir mene, ir moksle, ir švietime. Visada čia buvo dusinamos didžios idėjos ir didieji protai. Menkavertybė visad buvo aukštumoj ir netgi valdžioj. Ir tai yra mūsų nedalia. Mūsų bėda yra ta, kad mes pernelyg užsispyrusiai ginam savo mažąsias formas, savo nuolatinę intelektualinę ir kultūrinę nekaltybę.
Mes negalim išbrist iš savosios antinomijos. Tuo tarpu būtent priešybių apmąstymas ir integravimas padarys mus laisvais. Mums pragaištinga girti savo istoriją, kaip ligoniui maitintis nevisaverčiu maistu. Mums svarbu suvokti, kad kaip tauta mes susikūrėm didžiųjų tautų ir idėjų pralaimėjimo sąskaita. Ir teisinga išvada iš to būtų ta, kad mes negalim toliau vadovautis lozungais apie didžiųjų projektų katastrofizmą: ar tai būtų Europos Sąjunga, ar Amerika, ar Jungtinės Tautos, ar netgi Rusijos Federacija, Sovietų Sąjunga, Rusijos Imperija, Dviejų Tautų Respublika. Tai kad visa tai žlugo ar žlunga neturi tapti mūsų nuolatine piktdžiuga ir išminties iliuzija. Didelė kvailybė ir netgi nedorybė galvoti, kad mes iš to tik laimėsim ar pasipelnysim. Toks netoleriagiškas požiūris mane labai liūdina. Ir čia reikia skaičiuoti ne faktus, o idėjas. Nes faktus mes vis vien interpretuosim klaidingai, manydami, kad esam dideli tada, kai realiai esam maži, praradę žymiai daugiau nei laimėję. Ir tas pralaimėjimas prasideda tada, kai mes nustojam mąstyti ir žavėtis didingais dalykais, kai mums nesuvokiama Didybė, rimtos filosofinės, meninės, mokslinės studijos, kilnūs gestai, labdara ar mecenatystė ir t.t.
Aš galvoju, kad mums sistemingai reikia lavinti savo estetinius ir intelektualinius pojūčius šia kryptimi. Antraip nebus jokio vystymosi, ateities, prasmės. Mes rizikuojame tapti bergždžiomis senmergėmis (blogiausiu atveju) ar pernelyg rūpestingomis supermamytėmis (sąlyginai geresnė dalia). Mums gyvybiškai reikalingas vyriškas proveržis – tai yra kritiška savo geštalto revizija ir geba apvaisinti jį kitu, tinkamu geštaltu. Vat šitoj vietoj neužtenka netgi vyriškumo, čia labai reikia išminties… Ir jos reikia visame kame: kokias programas mes siūlome mokykloje, kokius repertuarus teatruose, kokias reformas politikoje, kokią energetiką infrastruktūroje ir t.t.
Akivaizdu, kad kas kart reikia humanistinės ar humanitarinės injekcijos, kad agrokoncerninė politika mus subankrotins, kad skvernelinė ar maldeikinė Lietuva – išvis Nelietuva… Kad liberalai neturi didžiųjų idėjų arba kad jos pasirodė klaidingos, kad kultūriniai liberalai funkcionavo ir funkcionuoja totalaus mulkinimo dėka, kad universitetai nėra idėjų dirbtuvės… Tad grįžtam prie to, kad mums labiausiai reikia didžiųjų idėjų. Tik jos mus išgelbės, kuomet pasibaigs ES finansinės donorystės amžius ir programos, kurios kuriam laikui pakeitė didžiųjų idėjų poreikį. Mes kurį laiką gyvenom didžiųjų programų dėka, bet klausimas tas – kaip gyventi dižiųjų idėjų dėka?! Ar įvyks ši revoliucija, kurios seniai nebuvo… Ar mes patys tam pribręsim, ar mus vėl prievartaus kiti – taip didumo neišmokstama…
Turim patys pakirst nelyg senovės graikai ar indai… Man atrodo, kad ankstyvieji teologiniai ar filosofiniai raštai mums gali suteikti inspiracijos. Tai, beje, suvokė Vydūnas, didžiausias Lietuvos filosofas-vizionierius. Taip pat Čiurlionis, be kurio vizijų Lietuvos išvis nebūtų… Ar mes matome Didybę jo darbuose? Bijau, kad ne. Išvis, kaip Čiurlionis su Vydūnu pasijustų mūsų konferencijose, mūsų senatuose, plenarinėse sesijose ar komitetuose… Tikriausiai jie nesuprastų mūsų kalbos – apie ką mes išvis kalbam… Bet ar jie nuščiuvę tylėtų?
Idėjos autorė: Živilė Filmanavičiūtė, 2018.05.22
Nuotraukos autorius: Mindaugas Mikulėnas
Fono iliustracija: Jake Davies / Unsplash
tikrai būtų miela skaityti, bet tos gramatinės klaidos teksto žodžiuose, kažkaip nuteikia neteigiamai…vis tas skubėjimas, lėkimas, tempas?…kur lekiam, žmonės?…kur?…
Reikia pastebėti, visa kas nauja, užmiršta sena. Ar bandėte suskaityti kiek idėjų persirito per Lietuvą ?Arba supaprastinant vieno prancūzo posakį : – Valstybė – tai aš, ir tik teisė įgyvendina jo norus. Deja čia visas naujumas ir pasibaigia.