Sąmonės filosofija – tai kryptis, kuri studijuoja sąmonės prigimtį bei žmogaus kūno ir psichikos santykio problemą. Sąmonės prigimties supratimas – viena sunkiausių problemų, su kuria mokslui teko susidurti. Nors šio filosofinio svarstymo šaknys siekia tolimąją Antiką, biologijos, psichologijos ir neurologijos vystymasis suteikia filosofams galimybę, viena vertus, išplėsti savos disciplinos ribas, o, kita vertus, išsikelti sau naujus iššūkius prieš gamtamokslo srities atstovus. Vienas pagrindinių sąmonės filosofijos metodų yra mintinis eksperimentas, kuris „leidžia“ eksperimentuoti, kai sąlygos (arba pati hipotezė) yra tiek sudėtingos, kad praktiškai atlikti empirinį tyrimą neįmanoma. Daugumą sąmonės filosofijos klausimų ir apima būtent tokie klausimai.

  1. Manipuliacijos argumentas

Argumentas, kuris nukreiptas prieš compatibilism’ą – poziciją, postuluojančią laisvos valios suderinamumą su determinizmu. Šio argumento autorius – amerikiečių filosofas Derk‘as Pereboom‘as. Pereboom‘as gina žiaurią incompatibilism’o poziciją, tai yra nesuderinamą laisvos valios kaip su determinizmu, taip ir su indeterminizmu. Jis siūlo įsivaizduoti žmogų, kurio elgesys gali būti valdomas keturiais skirtingais būdais, bet taip, kad jis neišvengiamai padarys nusikaltimą. Eksperimento metu Pereboom‘as neranda esminio skirtumo tarp manipuliacijos ir determinizmo. Taigi, determinizmas yra nesuderinamas su laisva valia.

  1. Sėkmės argumentas

Mes tikime, kad laisva valia nesuderinama su lemtimi. Iš tiesų, jei mano veiksmai apibrėžiami faktoriais, kurie negali būti mano kontroliuojami, o būtent tai mums ir sako determinizmas, tai kaip aš galiu būti atsakingas už juos? Jei laisva valia akivaizdžiai yra nesuderinama su determinizmu, tai mums reikalingas indeterminizmas, mums reikalingas neapibrėžtumas. Mes tikime, kad pasirinkimo neapibrėžtumas yra esminė laisvės savybė. Nuo manęs priklauso, kokia bus ateitis. Tačiau, norint mūsų intuiciją įtraukti į mokslinį pasaulio vaizdą, mes turime pripažinti, kad neapibrėžtumas turėtų egzistuoti ir tam tikru fiziniu lygmeniu. Jei baziniu, biologiniu lygmeniu viskas yra nulemta, tai dar aukštesniame lygyje, kuris pastatytas ant to paties bazinio pagrindo, apie bet kokį indeterminizmą kalbėti jau negalime.

  1. Didžioji sąmonės iliuzija

Didžioji sąmonės iliuzija – tai tema, apie kurią pastaraisiais dešimtmečiais, nuo XXI amžiaus pradžios, aktyviai diskutuoja ir psichologai, ir fiziologai, ir filosofai. Jos esmė ta, kad mes su jumis esame įsitikinę, tarsi pastebime, suvokiame daug daugiau, nei yra iš tikrųjų. Mums atrodo, kad mes tarsi matome ir girdime viską, kas vyksta aplink mus. Šis įsitikinimas būtent ir yra ta didžioji sąmonės iliuzija, kurios esmę bando suprasti visi.

  1. Daniel Dennett

Amerikos filosofas, kognityvistas. Dennett‘as – viena iš svarbiausių figūrų šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje. Pirmiausia, jis žinomas kaip sąmonės filosofas. Dennett‘as yra funkcionalistas, tai tokia pozicija, pagal kurią sąmonė yra funkcinių būsenų rinkinys, realizuotas smegenyse. Ne fizinės ir paslaptingos sąmonės prigimties pasimetimas susijęs, anot Dennett‘o, su specifine žmogaus kalbos kultūros evoliucija, su neteisingu introspekcinių duomenų aiškinimu, taip pat su senuoju metafiziniu mechanizmu, į kurį orientuojasi kai kurie filosofai. Iš pradžių Dennett‘as sąmonės teoriją pavadino „daugybės eskizų modeliu“, po to pakeitė pavadinimą į „šlovės smegenyse“ koncepciją ir padarė išvadą, kad neuroninės koalicijos tarsi konkuruoja viena su kita, o tos, kurios „laimi“, galiausiai „garbina“ save, tapdamos sąmonės turiniu. Dennett‘as taip pat žinomas dėl savo compatibilism’o laisvos valios atžvilgiu – laisva valia jam yra suderinama su determinizmu. Negalima nepaminėti, kad jis žinomas savo ateistiniu žvilgsniu, priklausė naujojo ateizmo „keturių raitelių“ grupuotei.

  1. Savybių dualizmas

Tai sąmonės filosofijos teorija, kuri teigia, kad smegenys (arba jai analogiška, savo savybėmis, fizinė sistema) yra būtinos sąmonės egzistavimui, tačiau sąmonės savybės neatitinka smegenų savybių. Kitaip tariant, sąmonės ir jos kokybių (subjektyvumo, kokybinio požymio) negalima redukuoti į fizinį objektą, pagimdžiusį šią sąmonę. Tačiau, nepaisant to, sąmonė negali egzistuoti savaime, atskirai nuo materialaus jos nešiotojo, pagimdžiusį jį. Šiuolaikiniai filosofai, žinomi panašaus pobūdžio teorijomis – Thomas Nagel, John Searle.

  1. Substancijos dualizmas

Tai sąmonės filosofijos teorija, kuri teigia, kad sąmonė nėra tapati nei smegenims, nei kokiam kitam fiziniam objektui ar procesui. Tai yra „substancija“ – tai, kas gali egzistuoti savaime, atskirai nuo „materialios“ arba „fizinės“ substancijos. Klasikinis substancijos dualizmas – tai René Descartes‘o filosofija.

  1. Zombiai

Filosofiniai zombiai – tai mintinio eksperimento personažas. Jo pagalba filosofai nori parodyti sąmonės problemos sudėtingumą, paaiškinti, kad fenomenalūs, subjektyvūs sąmonės aspektai negali būti supaprastinti iki funkcinių faktų. Tai bandymas parodyti, kad sąmonė yra kažkas daugiau, nei tai, ką mes matome fizikiniame pasaulio paveiksle. Filosofiniai zombiai, iš tikrųjų, tai mūsų dvyniai. Tai reiškia, kad mes galime įsivaizduoti savo dvynį: fizinį, funkcinį, – molekulę molekulėje, jis pakartoja mus. Šis padaras turi visus psichikos sugebėjimus, kuriuos turime mes: jis taip pat apdoroja informaciją, taip pat kalba, gali rašyti knygas apie sąmonės problemas. Tačiau, zombis, šis padaras, neturi qualia arba fenomenalių savybių.

  1. Intencionalumas

Tai sąmonės aktų ir būsenų savybės būti apie kažką. Tai mintys, suvokimas, prisiminimai ir kiti sąmoningi aktai, kurie nukreipti į kažką: aš galvoju apie medį, suvokiu medį, prisimenu jį ir taip toliau. Minties objektas, suvokimas, prisiminimai kažkokiu būdu atstovauja patį aktą, kurio objektas duotas sąmonei. Pasak kai kurių filosofų, būtent Franz‘o Brentano, Edmund‘o Husserl‘io, Hilary Putnamo, John‘o Searle – intencionalumas būdingas tik sąmonei ir sąmoningų būtybių veiklai, įskaitant kalbos aktus ir kalbą apskritai. Fiziniai objektai nedisponuoja intencionalumu. Knyga gali būti apie kažką tik todėl, kad yra skaitytojas, kuris ją skaito. Kai kurie natūralistinės krypties filosofai, pavyzdžiui, Daniel Dennett, teigia, kad intencionalumas neatskiriamas nuo fizinės sistemos.

  1. Apverstas spektras

Tai mintinis eksperimentas, parodantis funkcionalistinio sąmonės paaiškinimo nepakankamumą. Buvo pasiūlytas 1982 m. britų filosofo Sydney Shoemaker‘io straipsnyje „Apverstas spektras“, nors pirmą kartą panaši idėja atsirado John Locke‘o „Esė apie žmogaus intelektą“ (1689). Šio minties eksperimento pagrindinė idėja ta, kad išsamus organizmo funkcionavimo ir visų fizinių faktų apie jį visumos aiškinimas nepaaiškina kažkokios svarbios sąmonės dalies – qualia. Šis mintinis eksperimentas buvo toks efektyvus, kad Daniel Dennett‘as, gerai žinomas fizikalizmo gynėjas, pareiškė, kad jis yra vienas iš pavojingiausių argumentų prieš fizikalizmą kartu su argumentu „Zombiai“.

  1. Qualia

Tai techninis filosofinis terminas, kuris reiškia mūsų pasaulio suvokimo subjektyvius (fenomenalius) aspektus. Angliškos-amerikietiškos filosofijos tradicijoje šis terminas gyvuoja jau apie šimtą metų, o populiarus tapo septyniasdešimtųjų metų pabaigoje.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/specials/philosophy-of-mind

 

 

 

Share Button
Share